Įėjus į parodai skirtą muziejaus kambarį, akį patraukia ganėtinai tamsus, su vos keliomis ryškesnių spalvų prošvaistėmis žaislas. Jam ant rankos – kaukolė.
„Tai Hamletas. Šis žaislas įkūnija garsiosios Šekspyro dramos herojaus charakterį ir tarsi klausia „Būti ar nebūti?“ – aiškino V. Čepkauskas.
Mažųjų parodos lankytojų, ypač mergaičių labai pamėgtas kitas žaislas. Ryškus, rožinių ir oranžinių atspalvių meškinas.
 |
| Vitalio Čepkausko nuotr./Vitalio Čepkausko kurtas žaislas. Uodas, kurį mylim |
„Svarbiausia šiame žaisle buvo pavaizduoti choleriką, todėl panaudojau du simbolinius daiktus: žiebtuvėlį ir gaisrininko figūrėlę, – sakė autorius. – Šie du rankoje laikomi daiktai – tarsi savotiški žaislai, apibūdinantys kūrinio charakterį. Žiebtuvėlis simbolizuoja užsidegimą, o jį gesina gaisrininkas, tai tarsi žmoguje cholerike vykstančių procesų atspindys.“
Ir tai tik du žaislai-eksponatai, su kuriais galite susipažinti parodoje.
„Šie žaislai buvo pirmieji mano kūryboje, juos aš sukūriau parodai „Kukly Mira“ („Pasaulio lėlės“), vykusiai Maskvoje. Norėjau išbandyti save nauju amplua, pažiūrėti, ar aš galiu sukurti žaislą – eksponatą, – prisipažino autorius.
V. Čepkauskas teigė, kad norėjo, jog šie žaislai būtų priimtini bet kokios amžiaus žmogui.
„Stengiausi, kad šis žaislas nebūtų svetimas ir vaikui, kad vaikas suvoktų, galėtų su juo žaisti, ir suaugusiam, kuris matytų paslėptą mintį“, – pasakojo V. Čepkauskas.
„Norėjau, kad žmonės suvoktų, jog ne visi žaislai yra banalūs, stereotipiniai. Stengiausi parodyti, kad yra ir tokių, kurie gali tarnauti kaip lygiavertis tapybos ar skulptūros kūrinys, kad per žaislą galima perteikti tą patį, ką ir per kitų žanrų kūrinius“, – teigė V. Čepkauskas.
Neįprasta šioje parodoje yra tai, kad niekur nematyti kūrinių pavadinimų. Ne, negalvokit, kad jų nėra. Kiekvienas žaislas turi savo pavadinimą.
„Kiekvienas žaislas turi savo kodą – tarsi nuorodą į pavadinimą. Pamaniau, kad užrašų nereikia, nes jei žmogui kils kažkokia asociacija, klausimas ir bus aktualu, jis pats susiras atsakymą. Nenorėjau iškart pateikti atsakymo, tikėjausi, kad jis ateis, įsižiūrėjus į žaislą“, – atviravo V. Čepkauskas.
Visi menininko žaislai sukurti iš buityje jau kartą panaudotų daiktų, pavyzdžiui, kaklaraiščių, senos striukės atraižų, baldų, durų medžio, senų lėlių akių.
 |
| Vitalio Čepkausko nuotr./Vitalio Čepkausko kurtas žaislas |
„Kurti iš naudotų daiktų pradėjau jau seniai. Tai tapo mano darbų pagrindas ir idėja. Aš nesistengiu parodyti, kad daiktus galima perdirbti. Man svarbiau yra tai, kad tas daiktas jau turi tam tikrą energetinę istoriją, – teigia V. Čepkauskas. – Tai yra daiktai iš praeities, o aš juos atkuriu į dabartį. Iš senų daiktų sukurtas daiktas yra gyvesnis. Visi seni daiktai sukuria tam tikrą energetiką, jie šeimyniškai sugyvena tarpusavyje ir tai jaučiasi.“
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šį muziejų savo parodai, V. Čepkauskas nedvejoję atsako, kad tai pati geriausia ir tinkamiausia vieta jo kūriniams.
„Beatričė Grincevičiūtė buvo mano vaikystės autoritetas. Ji pati dainuodavo vaikiškas dainas, bendraudavo su vaikais. Pamaniau, kad ši paroda labai tiks vienam jos gyvenimo epizodui, kuriame atsispindi ji ir vaikai, ji ir vaikystė“, – pasirinkimą aiškino autorius.
V. Čepkauskas prisimena bijojęs, kad jo kūriniai gali netikti Beatričės Grinevičūtės namų aplinkai, tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius. Žaislai tapo tarsi žymiosios dainininkės namų ir gyvenimo dalimi.
