Iš viso bus paskirstyta 919 980 Eur. Pinigai nemaži, bet, kaip visada, net neabejoju, atsiras nemažai nepatenkintų. Vieni dejuos, kad negavo, kiti – kad per mažai gavo. Bet nieko, kultūros žmonės stiprūs ir ištvermingi.
Štai fotomenininkas, nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius, tik neseniai pasirodžiusiai trečiai Lietuvos regionų fotoenciklopedijai „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“ gavo Kultūros tarybos stipendiją, o pirmieji du albumai „Žemaitėjė – mona meilė“ ir „Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva“ buvo išleisti be valstybės paramos.
Žodžiu – aukščiau galvas ir gyvenimas įgaus dangaus spalvą.
„Aukščiau“ – taip vadinasi sausio 4 d. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ atidaryta skulptoriaus Mindaugo Navako paroda. Jei norėsite daugiau apie parodą sužinoti prieš joje apsilankydami, deja, jūs nieko apie ją nerasite. Nerasite net ir joje apsilankę. Ir prie darbų pavadinimų nerasite.
Tik mažas raštelis šalia parodos plakato, informuojantis, kad siekiant maksimalaus lankytojų saugumo, galerija prašo prie eksponatų nesišlieti ir jų neliesti. Intriguoja.
M.Navakas nedaugžodžiauja ir, jei galima taip pasakyti, nedaugvaizdauja. Jis jau gali sau tai leisti. 2014 m. Nacionalinėje dailės galerijoje pristatęs didžiulę 56 kūrinių retrospektyvą pavadinimu „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, šį kartą kopia dar aukščiau. Kopėčiomis, granitinių išilginių ir skersinių pagalba – aukščiau ir aukščiau.
Išminčiai žemyn nesileidžia, jie tik kyla aukštyn – nušvitimo link. Man tai labai primena Eimuntą Nekrošių, kuris po savo monolitinių darbų pastatė jaukų ir dieviškai lietuvišką „Rojų“. Mažiau yra daugiau, sakė Rytų išminčiai, o M.Navakas išardė rytiečių hieroglifus ir sukūrė savąjį raštą. Jį pamėginti iššifruoti galėsite iki sausio 18 d.
Dar viena VDA parodinė erdvė „Titanikas“ pirmajai šių metų parodai abi ekspozicijų sales atidavė jaunajai Kauno tapytojų kartai. Labai smagu stebėti, kokias temas pasirenka jaunieji menininkai ir kokias technikas naudoja joms išreikšti.
Aš ketverius metus stebiu VDA Vilniaus fakulteto tapytojų kūrybą ir ji mane dažniausiai nuvilia: pilka, niūri, monotoniška, monochromiška, baikšti, o štai Kauno fakultetas jau ne pirmą kartą nustebina. Nustebina savo tematine ir spalvine laisve, stilistine įvairove.
Paroda patiks įvairią tapybą mėgstantiems žiūrovams. Norėčiau išskirti puikią Julijos Klevinskaitės-Gleixner seriją „Tapybos žemė“, į kurią žiūrint kyla įvairių minčių, taip pat labai nuoširdžius ir šiltus Gintarės Marčiulynaitės darbus „Aš ir tu“, bei Rasos Vilčinskaitės fotorealistinę seriją „Laiko ratu“. Paroda „Jauna Kauno tapyba“ veiks iki sausio 30 d. ir nusprendę ją aplankyti, neskubėkite, skirkite šiek tiek laiko kiekvienam darbui, išvysite puikių dalykų.
Į Solveigos ir Alfredo Krivičių parodą „Multimedijinė juvelyrika“ galerijoje „Meno niša“ ėjau pažiūrėti gražių žiedelių, gal dar pakabukų, sagių, žodžiu – blizgančių juvelyrinių grožybių.
Ir jau eidamas, kurpiau tekstą galvoje, kad juvelyrikoje nereikia ieškoti kažkokių prasmių, reikšmių, o tiesiog ja grožėtis. Dėl tokio mano išankstinio nusiteikimo kaltas tas pro akis prasprūdęs žodis „multimedijinė“.
Ir ką gi, vietoje kelių blizgučių aš radau visą lobių salą, vietoje žiedelių – visą Žiedų valdovą, vietoje sagių – nacių koncentracijos stovyklų kalinių ženklinimo sistemą ir ja paženklintus pasaulio galinguosius, iš aukso luito į mane mirksėjo trečioji akis. Prieš mane atsivėrė visa Pandoros skrynia ir aš žiopsojau sunkiai nusakomu, lobį radusio žmogaus žvilgsniu. Paroda veiks tik iki sausio 15 d.
Ir pabaigoje negaliu nepaminėti pačios seniausios, profesionaliausios, konceptualiausios Vilniaus galerijos „Vartai“. Šiais metais galerija švęs savo 25-erių metų gyvavimo jubiliejų ir praėjusių metų pabaigai bei jubiliejinių metų pradžiai lankytojams pateikė puikią parodą, pavadinimu „Parafrazės“.
Man visada patinka parodos iš meno kolekcininkų lobynų. Šį kartą parodos kuratorius, meno kolekcininkas latvis Maris Vitols savo nuožiūra atsirinko kūrinius iš aštuonių Europos šalių privačių kolekcijų, fondų ir kitų institucijų.
Kūriniuose menininkai drąsiai bei išradingai pasisavina kitų menininkų vaizdinius, idėjas, siužetus ar net visus kūrinius. Šios apropriacijos ne tik, kad netrikdo ar nepykdo, bet netgi žavi bei sukuria visai kitą reikšminę vertę.
Toks įspūdis, kad kiekvienas teatro režisierius privalo pastatyti savo Hamletą, o kiekvienas menininkas – sukurti savo Monos Lizos versiją. Šioje parodoje jų rasite net dvi. Parodą galima aplankyti iki sausio 10 d.
Kitą savaitę meno mylėtojų laukia išskirtinis renginys – sausio 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje bus atidaryta retrospektyvinė Šarūno Saukos tapybos paroda „Žmogus su Saukos veidu“. Joje bus daugiau nei šimtas darbų, taigi, reikia pasiruošti ritualinei kelionei po Saukos fantazijų labirintus. Gero meno!
