Knygų mugėje vykusią diskusiją „Pasaulio litvakų talentai – kas jie šiandienos Lietuvai?“ moderatorius Mindaugas Kvietkauskas pradėjo klausimais: kas yra litvakai mums, o kas mes esame jiems? Ar šis ryšys dar gyvas, ar negrįžtamai nutrauktas? Ar litvakų paveldą galima laikyti ir lietuvių pasididžiavimu?
Literatūrologė ir teatrologė Irena Veisaitė teigė, jog kiekvienas žmogus turi savo tapatybę, kurią apsibrėžia pats, tačiau daug kas priklauso ir nuo kitų aplinkybių. „Man likimas buvo ir palankus, ir nepalankus. Kaip žydė išgyvenau Holokaustą, likau gyva, nes turiu antrą motiną lietuvę Stefaniją Ladigienę. Be jos mane gelbėjo kiti lietuviai, kurie rizikavo savo gyvybe. Kartu nukentėjau nuo Holokausto, praradau savo motiną. Tai dviguba tapatybė, tačiau ji manyje nekonfliktuoja – galbūt tai man yra labai didelė likimo dovana“, – sakė I.Veisaitė, atkreipusi dėmesį, kad Lietuvoje dažnai skiriama pernelyg daug dėmesio tautinei specifikai ir savitumui.
Dramaturgas, prie Molėtuose surengtų, žydų atminimui skirtų eitynių pristatymo visuomenei daug prisidėjęs Marius Ivaškevičius kvietė prisiminti, jog šiandien, vartodami žodį „litvakas“ kalbame apie didelės civilizacijos likučius, kurie per stebuklą išsigelbėjo arba turėjo pakankamai drąsos bei avantiūrizmo išvykti. Vis dėlto, M.Ivaškevičiaus įsitikinimu, „kiekvieno mūsų šaknys kalba, jos nori nenori lįs ir su tuo kažką reikės daryti“.
Tai dviguba tapatybė, tačiau ji manyje nekonfliktuoja – galbūt tai man yra labai didelė likimo dovana, – sakė I.Veisaitė.
Pasak knygos „Garsūs Lietuvos žydai“ sudarytojo Vytauto Toleikio, būtent litvakai mus sujungia su pasauliu – sovietmečiu buvo trinama tautos atmintis, tačiau litvakai ištrūko į pasaulį ir šiandien, anot V.Toleikio, vienareikšmiškai gali būti laikomi lietuviškais ženklais.
Paprašyti išvardinti litvakus, apie kurių nuveiktus darbus turėtume žinoti, diskusijos dalyviai minėjo Mahatmos Gandžio bendražygį Hermanną Kalenbachą, rašytoją Jerome’ą Salingerį, Jozefą Šereševskį, vertusį Bibliją į mandarinų kalbą, esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą, tapytoją Marcą Chagallą, dainininką Leonardą Coheną.
Vis dėlto, tapatybės paieškos vertinant talentus sutinkamos nevienareikšmiškai. I.Veisaitės nuomone, tautinės tapatybės ieškojimai šiandien yra pervertinami.
„XX a. radosi tautinės valstybės, per jas mes atgimėm, tapom nepriklausoma Lietuva, turime savo savimonę, valstybę ir norim, kad ji ir toliau egzistuotų. Bet visi reiškiniai keičiasi – kaip sako Baumanas, nieko nėra pastovaus, išskyrus kaitą. Tautinės valstybės samprata galėtų būti tam tikra prasme koreguojama“, – sakė I.Veisaitė, pabrėžusi, jog ne tik tautybė apibrėžia talentą – svarbi ir kultūra, kurioje žmogus gyvena, ir jo paties asmenybė.
Tačiau I.Veisaitė įsitikinusi – jei mes patys neatsisakysime savo tapatybės, niekas jos iš mūsų neatims: „Tad kodėl bandom save taip išskirti ir ginamės nuo priešo, kurio gal net nėra?“.
Pasak V.Toleikio, XXI a. šiems klausimams itin palankus, nes galų gale atsisakyta idėjos, jog žmogus gali turėti tik vieną nacionalinę tapatybę: „Nereikia bijoti naratyvų persidengimų – tame nėra jokios konfrontacijos, konfrontacija yra tik mūsų galvose.“
Nereikia bijoti naratyvų persidengimų – tame nėra jokios konfrontacijos, konfrontacija yra tik mūsų galvose, - teigė V.Toleikis.
Vis dėlto, kalbant apie litvakus susiduriame ir su atminties problema. M.Kvietkauskas kaip pavyzdį pateikė fotografo Izio Bidermano istoriją – rengiant jo parodą Marijampolėje, susidurta su daugybe klausimų, nes pats fotografas buvo išreiškęs norą neeksponuoti savo kūrinių Lietuvoje, šalyje, kur žuvo jo tėvai.
Tad ar turime moralinę teisę litvakų paveldą laikyti savu?
I.Veisaitė teigia, jog Holokaustas buvo tragiška patirtis ir žydams, kurie žuvo, ir lietuviams, kurie dalyvavo tame žudyme. „Turime suvokti, kad Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą buvo išnaikinta ištisa gentis, jos kultūra, žmonės. To nuneigti negalima, bet tuo gyventi taip pat negalima. <...> Reikia rūpintis žydų paveldu, litvakų kultūra, nes kasgi pasirūpins, jeigu ne mes“, – sakė I.Veisaitė, pabrėžusi, kad tik per mūsų empatiją galime sušvelninti šias žaizdas.
Eitynių organizatorius M.Ivaškevičius pripažino, jog nors eisena sulaukė daug dėmesio, egzistuoja ir didelė Lietuvos visuomenės dalis, kuri tokioms iniciatyvoms veikiausiai nepritaria.
V.Toleikis mano, jog po Molėtų eitynių, per kurias jis teigė kone fiziškai pajautęs žydų ir lietuvių bendrumą, turime moralinę teisę kalbėti apie litvakų paveldą: „Jeigu to nebūtų, jeigu nebūtų Vanagaitės knygos, jeigu nebūtų didžiulių Holokausto tyrinėjimų – jei to neturėtume, tuomet kalbos apie litvakus būtų kaip parduotuvės vitrina. <…> Kadangi mes išdrįstame ir apie tai kalbėti, mano galva, turime teisę kalbėti ir apie litvakus kaip apie savo dalį“.
M.Ivaškevičius pripažino, jog nors minėros eitynės sulaukė daug dėmesio, egzistuoja ir didelė Lietuvos visuomenės dalis, kuri tokioms iniciatyvoms veikiausiai nepritaria. „Tai toks dalykas, kuris nesudygsta per vieną dieną. Tačiau elitas – kultūrinis, politinis – tame dalyvavo ir visa tai savyje pervertino. Galų gale tai nueis žemyn, tai neišvengiamas procesas. Aš taip tikiuosi“, – sakė M.Ivaškevičius.
