Paskelbta per 600 nuotraukų iš kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ fotoarchyvo: pamatykite

Nuo 1946-ųjų per visą kultūros leidinio „Literatūra ir menas“ gyvavimo laikotarpį redakcijoje sukauptas nemažas fotografijų archyvas. Jame iš esmės atsispindi ištisa epocha: tiek sovietmečio, tiek jau nepriklausomos Lietuvos skirtingų meno sričių (teatro, dailės, kino, literatūros, architektūros ir kt.) raida, kultūrinio gyvenimo užkulisiai, svarbūs politiniai įvykiai, visuomenės pokyčiai. Beje, „Literatūra ir menas“, kaip ir kiti leidiniai, turėjo etatinius fotografus ir fotolaboratoriją, tačiau situacija keitėsi prasidėjus skaitmeninei erai.

„Literatūros ir meno“ skaitmenizuotos nuotraukos

Archyvinių fotografijų spektras labai platus, tad buvo būtina, kad ir sąlyginė klasifikacija („Literatūra“, „Vizualieji menai“, „Teatras, muzika, kinas“, „Visuomenė“, „Landšaftas ir urbanistika“). Esama jau ir klasikais tapusių fotografų – Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Stanislovo Žvirgždo, Džojos Barysaitės, Aleksandro Macijausko, Arnoldo Baryso ir kitų – darbų.

Skaitmenizuoti ir skelbti stengiamės mažiau žinomas fotografijas. Tiesa, dalis fotografų nenurodyti, todėl šiuo projektu „Kultūros restauracija: „Literatūros ir meno“ fotoarchyvas“ taip pat siekėme nustatyti fotografijų autorius, įvardyti jose užfiksuotus asmenis, vaizdus, istorines aplinkybes. (Gali būti, kad esame padarę klaidų, tad tikimės visuomenės pagalbos. Pastabų lauksime el. paštu litmenas@gmail.com) Aprašydami fotografijas vadovavomės originaliais, antrose kadrų pusėse buvusiais įrašais, kurie tam tikrais atvejais savaime iškalbingi, vertingi.

Žurnalo „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius Gytis Norvilas teigia: „Mūsų tikslas – grąžinti mažai žinomas ir unikalias fotografijas į kultūros lauką, idant jame cirkuliuotų ir jį veiktų. Juolab kad, laikui bėgant, popierinės fotografijos nyksta. Tai tik labai maža dalis viso „Literatūros ir meno“ fotoarchyvo.“

Vitos Norvilienės nuotr./Gytis Norvilas

Netvarkant ir neskaitmenizuojant fotoarchyvo, kyla didelė grėsmė jį prarasti, ilgainiui jis nyksta. Svarbu šią vaizdo medžiagą viešinti – ji jau savaime tapusi vertybe, atskiru pasakojimu. Ypač svarbus nuotraukų edukacinis aspektas – visa medžiaga dabar laisvai prieinama. Tai itin aktualu ir COVID-19 pandemijos kontekste. Kitaip tariant, nuotraukos grįžta į kultūros lauką, apyvartą, gali jį veikti, prisideda prie istorinės atminties aktualizavimo.

Toks archyvų viešinimas – patikrinta praktika. Tai daro tiek nedidelės atminties institucijos, universitetai, tiek stambūs muziejai, galerijos. Beje, pačios įdomiausios nuotraukos bus publikuojamos žurnale „Literatūra ir menas“. Šį projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pasižvalgyti archyve galima čia.