Muzika | Astos Pakarklytės komentaras
Muzikologė Asta Pakarklytė pirmiausia nubrėžė sąvokos ribas. Jos įsitikinimu, „patriotizmas pasireiškia realiu veiksmu arba poelgiu. Jis įrodomas ne žodžiu, ne širdute socialiniame tinkle ir ne užsakyto kūrinio parašymu“.
„Man patriotiška atrodo, kai, pavyzdžiui, Mirga Gražinytė-Tyla laisva valia į programą su Niujorko Metropoliteno operos orkestru įtraukia Juozo Naujalio „Svajonę“. „Carnegie Hall“ scenoje ji galėjo diriguoti bet ką, kad ir dar vieną visuotinį Vakarų klasikos šedevrą, bet pasirinko, anot vietinių kritikų, niekam nežinomo kompozitoriaus iš Rytų Europos kūrinį.
Klasikinės rinkos užsienio vadybininkai pasakytų, kad ji pasielgė ganėtinai rizikingai, pasirinkdama nepopuliarų sprendimą, tad tokia aktyvi pozicija ryškiau išreiškia patriotiškumą, nei valstybinis didingos oratorijos užsakymas orkestrui, chorui ir solistams. Kita vertus, tokie užsakymai irgi gali būti praktikuojami, bet jie sėkmingi būna tiek, kiek juose visų pirma yra kūrybiškumo, autentiškumo ir aktualumo, o ne patriotiškumo“, – teigė A.Pakarklytė.
„Visiems lietuviams žinomos patriotiškos muzikos ikonos, kaip kad Eurikos Masytės „Laisvė“ ar Boriso Rezniko „Bunda jau Baltija“, man pačiai labai artimas Fausto Latėno „Dar ne vakaras“, šalia kitų pašaus pobūdžio dainų atsirado natūraliai, nuoširdžiai, be nusiteikimo, kad „štai imsiu ir sukursiu didingą patriotinę dainą, kurią žinos milijonai“. Jų autoriai ir atlikėjai interviu dažnai sako, kad procese buvo daug spontaniškumo, kad iš pradžių patys neįvertino kūrinio galios ir pan.
Prie tokių priskirčiau ir Marijono Mikutavičiaus dainas, iš dalies į šią kategoriją įtaiko ir „Šventinio bankucheno“ „Lietuvos istorijos repas“. Žmonės jas kartoja mintinai, jos sukelia tam tikrą emociją, pataiko į širdį, telkia ir motyvuoja. Iš principo jos veikia kaip balta propaganda, tik skirtumas tas, kad instituciškai šių kūrinių niekas nereguliavo. O štai dideli užsakomieji proginiai, jubiliejiniai kompozitorių kūriniai yra iš esmės vienkartiniai, niekas jų nekartoja ir žmonių masės jie nepersmelkia, todėl apie patriotinių jausmų budinimą ir platinimą čia nėra nė ką kalbėti“, – sakė.
„Kita vertus, patriotizmo refleksijas kompozitorių kūryboje galima vertinti labai plačiai ir susekti nebūtinai tiesmukose, parodomosiose ar specialiai užsakytose išraiškose. Jeigu kūrėjas aiškiai tapatinasi su tam tikra šalimi, jos teritorija, istorija, gamta, kalba, galbūt to ir užtenka pasakyti, kad jis kuria patriotizmo įkvėptą meną? Pavyzdžiui, man tokia yra Broniaus Kutavičiaus muzika“, – tęsė.
Jos teigimu, akademinių kompozitorių kūryboje visą nepriklausomybės laikotarpį ryškėja apolitiškumo tendencija.
„Lygiai kaip ir prieš šimtą metų kompozitorius kūryboje daugiausia domino miškas, jūra, kur bėga Šešupė, vasaros naktys ir svajonės, taip ir dabar didelė dalis jų kuria gamtos, emocijų, būsenų, medžiagų ir formų įkvėptą ar tai išreiškiančią muziką.
Tiesą sakant, Lietuvos kontekste sunkiai įsivaizduoju tokios krypties kūrinius kaip Johno Adamso opera „Niksonas Kinijoje“ arba Laurie Andersono visuomenės ir politikos kritika jos pasirodymuose. Neteigiu, kad bandymų Lietuvoje nebuvo, bet iki tokių amerikietiškų mastų tikrai toli. Opera „Brazauskas Vašingtone“ arba kokio nors muzikos kūrėjo pasirodymas, lakoniškai ir aštriai komentuojantis Dalios Grybauskaitės sprendimus skamba kaip utopinės idėjos. Bet čia jau nukrypau į kritinio vertinimo apraiškas mene, tuo tarpu patriotizmas yra labiau apie mylėsiu, kad ir kas benutiktų.“
A.Pakarklytės manymu, prie „daugelio kūrėjų apolitiškumo mene veikiausiai prisideda ir ideologinio meno traumos po sovietmečio“: „Galbūt po 50 metų trukusių propagandinių kūrinių kūrybos reikia dar tiek pat metų atsigavimui? Nors mokslininkų teigimu, kolonializmo pasekmės išnyksta tik po dviejų šimtų metų.
Žinoma, kartos keičiasi, pokyčiai ryškėja jau dabar, bet kol kas man svarbesnė atrodo patriotiškumo ir kartu pilietiškumo saviugda visuomenėje apskritai, kuri gali prasidėti nuo tokių elementarių veiksmų kaip atsakingas balsavimas rinkimuose, mokesčių mokėjimas, dalyvavimas pilietinėse iniciatyvose, viešos aplinkos puoselėjimas, savanorystė, nevyriausybinių organizacijų palaikymas ir taip toliau.“
Literatūra | Brigitos Speičytės komentaras
Pasikalbėti apie patriotizmą literatūroje sutikusi prof. Brigita Speičytė diskusiją pradėjo nuo poezijos. Jos teigimu, patriotiniai eilėraščiai sudaro atskirą, auditorijai atpažįstamą, bet vis dėlto kebloką žanrą.
Tyrėja pažymėjo, kad patriotizmas, kaip tėvynės meilės emocijų ir nuostatų raiška, turi seną tradiciją nuo antikos laikų. Pavyzdžiui, vienas žymiausių romėnų poetų Horacijus ir dėl patriotinės savo lyrikos tematikos buvo populiarus Lietuvoje iki XIX a. pradžios. „Tėvynės meilę išreikšti modernioje poezijoje tapo nemenku meniniu uždaviniu, nes ši emocija – kilni ir linksta į aukštąjį stilių, reikalauja „aš“ ir mes“ sutapimo. Kai moderniojoje kultūroje „aš“ atsiskiria nuo „mes“, patriotinėje poezijoje šis ryšys turi būti iš naujo atrandamas ir išreiškiamas, kitaip kyla pavojus nuslysti į deklaracijas ir eiliuotą publicistiką. Be to, moderniojoje literatūroje vertinama meno autonomija, tad angažuotoji kūryba – o jai priklausytų patriotinė poezija – tampa abejotina meniniu požiūriu.“
Tėvynės meilę išreikšti modernioje poezijoje tapo nemenku meniniu uždaviniu, nes ši emocija – kilni ir linksta į aukštąjį stilių, reikalauja „aš“ ir „mes“ sutapimo.
„Patriotizmas susijęs ir su tėvais, tuo, kas paveldėta, duota likimo, todėl ši emocija visada apima ir bendruomeniškumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, takioje fragmentiškoje postmodernybėje šis jausmas yra priblėsęs, – svarstė literatūrologė. – Visgi patriotinė lyrika meninių aukštumų pasiekia istorinių lūžių laikotarpiais: revoliucijų arba grėsmės kraštui, su kuriuo saisto patriotizmo jausmas, atveju. Šį dėsningumą galima matyti ir lietuvių poezijoje.“
B.Speičytės požiūriu, šiuolaikinė poezija apima visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, tad į jį įeina ir Atgimimo laikas. „Tuo metu buvo parašyta įspūdingų eilėraščių šia tema“, – sakė ir išskyrė du tekstus. Pirmasis – Sigito Gedos ciklas „Septynių vasarų giesmės“, ypač „Giesmė apie pasaulio medį“. Anot jos, kūrinys pasižymi „intensyvia estetine sublimacija“ bei „ryškiu aukštuoju stiliumi“. Antrasis – Marcelijaus Martinaičio „Sutartinė“ – čia tiesiogiai neįvardijama tėvynės meilė iškyla kaip emocinė ir dvasinė dermė, sutarimas su pasauliu.
Patriotinė lyrika meninių aukštumų pasiekia istorinių lūžių laikotarpiais.
Simboliška, kad pernai išėjusiame Rimanto Kmitos romane „Remyga“ atskleidžiamas šio pakilaus istorinio laikotarpio visuomenės „antrasis dugnas“. „Fantastinis romano vaizdinių sluoksnis dėmesį nukreipia į sąmonės taršą, traumas, kaltę, susidūrimą su kintančiais prievartos pavidalais – būtent tai, ką Witoldas Gombrowiczius savo dienoraščiuose įvardijo kaip totalitarizmo „nusiaubtų, brutalizuotų žmonių sielų“ būklę.“
Pasak tyrėjos, šiandieninis santykis su tėvyne nebėra savaime suprantamas tarsi Adomo Mickevičiaus „sveikata“. „Į jį įsiterpia asmeninis pasirinkimas – įsipareigoti, priimti kaip savastį arba atmesti“, – teigė ji.
Galvojant apie naujausią literatūrą, yra matyti, jog patriotizmui svarbų santykį su savo kraštu persmelkia nevienaprasmė, sudėtinga asmeninė ir istorinė atmintis, jos įtampos, konfliktiškos atminties versijos. 2019 metais dalis visuomenės susiskaldė dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“.
„Romanas „Žali“ susijęs su kolektyvinės atminties problemomis. Tuo, kad tikrai labai ilgai sovietinės okupacijos laikotarpiu negalėjome išsikalbėti ir įvertinti skausmingų istorinės praeities momentų. Suprantama, jog šis procesas – įtemptas ir skausmingas“, – pridūrė. „Be to, šioje situacijoje iškilo ir visai neliteratūrinis „tikro“ ir „netikro“ patriotizmo klausimas, abejotinas skirstymasis į tėvynės mylėtojus ir priešus. Tokiu atveju galimybė atvirai išsakyti patriotines nuostatas patenka į ideologinių manipuliacijų lauką – ši aplinkybė nusakyta Aido Marčėno eilėraštyje „Kiek kainuos“ iš naujosios jo poezijos knygos „Nieko nebus“.
Tiesa yra ta, kad subjektas myli tėvynę, ir kad nemyli. Toks subjekto atsakymas priklauso nuo to, kam ši emocija išpažįstama – jos nenorima atiduoti „grėsmingam nacionalistui“, paviršinei manipuliacijai. Tačiau svarbu ir tai, kad šiame eilėraštyje ir pati tėvynės meilės emocija, o dar labiau – jos viešas išpažinimas yra tai, už ką reikia sumokėti savo gyvenimu, padengti tų žodžių vertę. Tad jie yra veikiau taupomi – ir tie, kuriais patriotizmas išpažįstamas, ir tie, kuriais išsiginama. Manau, kad tai yra taikli šiuolaikinės patriotizmo būklės, tėvynės raiška.“
Kinas | Lauros Šimkutės komentaras
Anot kino kritikės Lauros Šimkutės, „svarstant apie patriotizmo vaizdavimą, jo reflektavimą šiandieniniame lietuvių kine pirmiausia iškyla labai tiesus, demonstratyvus ir paveiksliškas jo vaizdavimas – tai tiesioginiai bandymai herojiškai atkurti istoriją, labai stipriai eskaluojama partizanų tema, itin stipriai kabinamasi į XX a. istoriją, okupacijų laikotarpį“.
Jos teigimu, yra dvi pagrindinės kryptys. Pirma – „itin romantizuotas istorijos vaizdavimas vaidybiniame kine“.
Antra – „kiek subtilesnė, bet dažnu atveju irgi kiek pasaldinta dokumentika“. „Pastaroji vėl skyla: televizinė, kitaip dar galima pavadinti kalbančių galvų dokumentika, deklaratyvumo ir patoso savyje talpina gerokai daugiau už labiau į poetiškumą linkusią dokumentiką, bet šitie prieigos taškai jau nulemti žanro“, – teigė ji.
Patriotizmo refleksijai pasirenkami įvykiai, su kuriais neįmanoma sukurti laiko distancijos, tad ir patirta trauma dar neišgyventa. „Jeigu neklystu, esama tyrimų, kuriais įrodyta – norint sukurti šią distanciją, reikia bent trijų kartų“, – sakė kino kritikė.
Tad ir tas vaizdavimas dažnu atveju savyje neturi jokios kritinės minties, įvykiai traktuojami be kompleksiškumo, labai juodai baltais atspalviais, dėl ko galiausiai turime rezultatus, kuriuos būtų galima pavadinti istorinėmis pasakomis. Gražu pažiūrėti, atrodo didingai, įspūdingai, tačiau tiek ir tos naudos“, – sakė L.Šimkutė.
Anot jos, „norą perteikti tautos didybės įspūdį“, mažos tautos kompleksą bei priežastis, kodėl į patriotinį kiną masiškai plūsta žmonės, vertėtų panagrinėti iš antropologinės, sociologinės perspektyvos.
„Tačiau neseniai pasirodė jaunosios kartos kūrėjų kūrinių, kurie šią temą traktuoja savaip ir bando sulaužyti nusistovėjusį kanoną, įnešdami į jį šiek tiek ironijos, kritikos, šaltesnio santykio“, – pasakojo L.Šimkutė. Pasak jos, jaunieji kino kūrėjai neužgožia savo personažų „laikmečio dekoru ir šešėliu“, vaizduoja juos kaip tiesiog gyvenančius tam tikru laikmečiu. „Galbūt tai susiję su tuo, kad jie jau augo laisvoje Lietuvoje ir tos traumos nuo jų jau yra šiek tiek nutolusios“, – svarstė ji.
Kokie filmai bei žanrai reflektuoja patriotizmą? Kino kritikė atkreipė dėmesį, kad Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga buvo sukurta nemažai filmų, apeliuojančių į žiūrovo patriotinę sąmonę. „Šiai temai paminėti net buvo atskira finansavimo eilutė, tad suveikė ir pragmatinė reikalo pusė.“
„Turime dekoratyvinį romantizmo prieskoniu dvelkiantį patriotizmą Audriaus Juzėno „Pelėdų kalne“ ar Donato Ulvydo „Emilijoje iš Laisvės alėjos“. Tuomet turime romanų ekranizacijas, kurios irgi turi tam tikro saldėsio prieskonį: Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“ ar lankomumo rekordus pasiekęs Mariaus Markevičiaus filmas „Tarp pilkų debesų“.
Šitie filmai keliavo per visą Lietuvą – buvo rodomi ne tik didžiųjų miestų kino teatruose, bet ir nuvežti į mažesnių, neturinčių kino salių miestų, kultūros centrus“, – pasakojo.
Šiai temai paminėti net buvo atskira finansavimo eilutė, tad suveikė ir pragmatinė reikalo pusė.
Tuo tarpu jaunesnioji karta padarė temos rekonstrukciją, sakė L.Šimkutė. „Štai Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ ar Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ iš pirmo žvilgsnio nepavadinsi patriotiniais filmais. Režisieriai į pirmą planą iškelia individus – susikoncentruoja į mažąsias istorijas ir jas pasakoja tam tikrų svarbių istorinių įvykių fone. Istorinis kontekstas yra toks labiau „tik tarp kitko“, bet vis tiek turi lemtingo svorio.
„Nova Lituanijoje“ profesorius Feliksas Gruodis žūtbūt bando atrasti, kaip būtų galima perkelti Lietuvą kitur, ir tuo bando įtikinti visus aplink, deja, nesėkmingai. „Izaoke“ istoriniai įvykiai yra kaip katalizatorius herojų gyvenimams – dėl to, kas vyksta, reikia kalbėti itin renkant žodžius, dėl to, kas vyksta, į Lietuvą grįžta keletą metų svetur buvęs režisierius ir parsiveža autentišką istoriją.
Režisieriai į pirmą planą iškelia individus – susikoncentruoja į mažąsias istorijas ir jas pasakoja tam tikrų svarbių istorinių įvykių fone.
Ko gero, šie filmai iš kitų išsiskiria tuo, kad juose nėra stipriai išreikšto deklaratyvumo – nebandoma nutapyti herojiško paveikslo, o patriotizmas išreiškiamas subtiliai, leidžiant suprasti, kad herojai daro tai, ką daro, dėl tėvynės ir būdami tiesiog visuomenės dalimi, o ne priklausydami partizanų būriams ar patekę į tremiamųjų sąrašus.“
Kaip vieną iš ryškėjančių temų L.Šimkutė įvardijo psichikos sveikatą: „Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ – pavyzdys, kaip galima pagauliu būdu, gana paprastu formatu, bet kartu jautriai, įtaigiai ir nesumenkinant temos papasakoti apie psichikos sutrikimus. Filmą žiūrėti įdomu ne tiek dėl temos, bet paties pateikimo, dinamikos. Tai žavus, jaunatviškas, bet tuo pat metu ir rimtas, leidžiantis pavažinėti emociniais kalneliais kūrinys.
Taip pat atvirai apie savižudybės problemą kalba Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Senas šautuvas“, kurio peržiūros, kiek žinau, iki šiol yra organizuojamos uždaroms grupėms, paskaitose ir panašiai, nagrinėjamas medicinos, psichiatrijos, psichologijos studentų – tema pateikiama gana poetiškai, bet ir nesislepiant už metaforų kaukių – apie ką kalbama yra artikuliuojama labai aiškiai.
Šitame kontekste prieš akis išnyra ir Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, kuriame per pilkumos ir nuobodulio estetiką kalbama apie visiško individo neveiksnumo ir nejudrumo būseną krizės akivaizdoje. Potencialo turi vizualiosios kultūros tema ir šiosios kritika – Igno Jonyno „Nematoma“ pabandė apčiuopti svajonių fabriko koncepciją: gal kiek per plačiai užsimota, tačiau kūrinyje išsakytos žiūrėjimo be kritinės perspektyvos teminės linijos paneigti neišeina – tai svarbi tema, kurią galima vis plėtoti ir plėtoti, kadangi supanti realybė suteikia pretekstą ir medžiagos.“
Vizualieji menai | Linos Michelkevičės komentaras
Patriotizmas – tiesioginė lojalumo šaliai, tėvynei išraiška, teigė vizualiųjų menų tyrėja Lina Michelkevičė. Šiuolaikiniame mene tokį dalyką rasti sudėtinga, tačiau pašnekovė pažymėjo, kad nebūtinai reikia ieškoti tiesioginės raiškos.
„Palyginus su XX a. pradžios modernizmu, dabartinis menininkas nebeturi stimulo nagrinėti nacionalinio tapatumo idėjų arba savo kūryboje reikšti lojalumą. Bendra politinė situacija nebėra tokia, nes Lietuvoje gyvename saugiai“, – teigė L.Michelkevičė.
Anot tyrėjos, šiuolaikiniame mene kvestionuojamos nacionalinio tapatumo ribos, valstybingumo, valstybės reprezentavimo idėjos. O žvelgiant plačiau, ši refleksija ryškesnė Rytų nei Vakarų Europoje. „Tai, kas pas mus laikoma patriotizmu, kitur gali būti suvokiama kaip nacionalizmas, – sakė ji. – Tačiau XXI a. menas ganėtinai globalus visur, tad didelio skirtumo nėra.“
„Įdomus ir žiūrovo vertinimas, nes galime rasti ganėtinai prieštaringų atvejų. Pavyzdžiui, disputas dėl monumentų Lukiškių aikštėje. Andrius Labašauskas, sukūręs „Laisvės kalvą“, bei jam prijaučiantys teigė, jog tai – labai patriotiškas kūrinys, įamžinantis partizanų kovas. Tačiau buvo ir priešininkų, į projektą žiūrėjusių neigiamai, todėl aplink monumento idėją susikūrė mitas. Jis imtas vadinti „bunkeriu“, mat tai partizanų kančios, žūties vieta“, – pasakojo L.Michelkevičė.
XXI a. menas ganėtinai globalus visur, tad didelio skirtumo nėra.
Ji taip pat prisiminė ir anksčiau vykusį bei reakcijas sukėlusį meno performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“, kurį 2012 m. inicijavo Vilma Fiokla Kiurė ir kitos menininkės bei kultūros veikėjos. Performanso metu automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje po V.Kudirkos aikšte, Vilniuje, buvo skaitomos įvairios citatos apie moteris – jų padėtį visuomenėje ir vyrų požiūrį. Šie tekstai buvo parašyti tautinės valstybės kūrimosi laikotarpiu XIX pab. –XX a. pr., o vienas jų – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. „Kažkas iškvietė policiją, o vėliau padavė į teismą dėl Tautiškos giesmės išniekinimo, – prisiminė tyrėja. – Menininkės tai interpretavo kaip patriotišką aktą – kvestionavo pagrindą, ant kurio buvo sukurta Lietuvos valstybė. Bet buvo žmonių, kuriems pasirodė visiškai priešingai.“
L.Michelkevičė pažymėjo, kad daugiausia dėmesio iš žiūrovų sulaukia kūriniai su nacionaliais simboliais. Pavyzdžiui, 2005 metais Audrius Novickas eksponavo instaliaciją „Trispalvės dėlionė“. Joje iš dešimties šalių vėliavų tomis pačiomis spalvomis – Bolivijos, Etiopijos, Lietuvos, Gvinėjos, Kongo, Senegalo, Benino, Malio, Kamerūno, Burkina Faso – buvo sudėliotas kūrinys.
„Intensyviau ir giliau valstybės istoriją kvestionavo gerai žinomi bei daug kur rodyti Mindaugo Lukošaičio nedidelio formato piešinių ciklai. Vienas jų 2003 metais sukurtas „Pasipriešinimas“ bei 2011 metais sukurtas ciklas „Žydai. Mano istorija“. Nors jis pats neturėjo jokio asmeninio ryšio, nepatyrė Holokausto tragedijos, M.Lukošaitis geba susitapatinti, pažvelgti iš asmeninės perspektyvos“, – pasakojo tyrėja.
Toliau ji minėjo Dainius Liškevičiaus projektą „Muziejus“ (2011), kuris dalyvavo ir Venecijos bienalėje. Iš pačių naujausių ji mini Žygimanto Augustino tapytą parodą „500“, skirtą Lenkijos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 500-osioms gimimo metinėms.
Scenos menai | Aušros Kaminskaitės komentaras
Anot scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės, patriotizmas šiandien nėra išskirtinai aktuali tema, nors spektakliuose reflektuojamas epizodiškai ir šiek tiek ironizuojant. „Tačiau čia iškart reikia tikslinti – ironizuojamas ne patriotiškumas, o kraštutinės jo formos – nacionalizmas, nacizmas, bei žmonės, pasitelkiantis tėvynės meilę, norėdami pateisinti savo neapykantą“, – teigė ji.
Šiuolaikiniame teatre kūrėjai aiškinasi savo pačių santykį su meile savo šaliai, bando suprasti savo pačių vietą, pasakojo A.Kaminskaitė.
„Patriotizmas man yra abstrakti sąvoka. Pati suprantu jį kaip didelę meilę tėvynei, kuomet dėl bendros piliečių gerovės atsisakoma savo interesų. Drauge tai sieju su pastangomis nekvestionuoti kai kurių visuotinai „šventų“ reiškinių. O tai, kas nekelia klausimų, nėra vertinga medžiaga teatrui. Galbūt todėl patriotizmas retai pasirenkamas kaip pagrindinė spektaklio tema?“ – svarstė kritikė.
Galbūt todėl patriotizmas retai pasirenkamas kaip pagrindinė spektaklio tema?
Yanos Ross kūrinį „Vienos miško pasakos“ A.Kaminskaitė apibūdino kaip labai „taiklų“, „nuostabų“ spektaklį apie stereotipinę Lietuvą, tačiau ne blogąja prasme. „Spektaklyje vaizduojamos lietuvių šeimų šventės, kuriose žiūrovai mato situacijas, kuriose dauguma mūsų dalyvavo vaikystėje, o kažkas dalyvauja iki šiol. Analizuodami lietuvių įpročius ir papročius režisierė ir dramaturgas pastebėjo, kas tokiose šventėse kelia džiaugsmą ir ką šie džiaugsmai liudija apie mūsų pasaulio suvokimą. Tačiau, mano požiūriu, Y.Ross nesiūlo jokios pozicijos patriotizmo atžvilgiu.“
Anot jos, „Vienos miško pasakos“ – emociškai suprantamas, o pamačius jį viduje kyla klausimai, kokią visuomenę kuriame. „Įdomu, kad šis spektaklis nėra prikišama kritika tradicijoms“, – pridūrė ji.
A.Kaminskaitė įvardijo ir Eglės Švedkauskaitės debiutinį spektaklį „Nešk savo bulvę ir tikėk“, rodytą LMTA „Balkono teatre“. „Tai kūrinys apie lietuvių ir lenkų santykius, kuriame ganėtinai aštriai kritikuojamas kraštutinis nacionalizmas“, – teigė ji.
„Tiesa, mūsų tautos ir kitų tautų draugiškumo klausimas scenos menuose pasitaiko ganėtinai dažnai“, – mąstė A.Kaminskaitė.
Kritikė interviu 15min pastebėjo, kad retokai būna spektaklių, kurių pagrindinė tema yra patriotizmas.
Jaunųjų lietuvių ir latvių teatro menininkų – Godos Dapšytės, Jānio Balodžio, Valterio Sīlio – spektaklis „Barikados“ taip pat savotiškai analizuoja meilę tėvynei. Tai buvo spektaklis apie Sausio 13-ąją, kuriame jauni menininkai ieškojo savojo santykio su šia data, tyrinėjo istorinę medžiagą. „Tai patriotinis temos pasirinkimas“, – pasakojo A.Kaminskaitė.
„Kalbant apie skandalingus dalykus, vertėtų paminėti Artūro Areimos pastatytą spektaklį „Mūsiškiai“, – mini kritikė.
„Turime ir Oskaro Koršunovo „Katedrą“, kurtą pagal Justino Marcinkevičiaus dramą. Šio rašytojo kūrybą natūraliai suprantame kaip patriotinę literatūrą, tačiau pažvelgus į O.Koršunovo pastatymą, suprantame, jog jis bando kurti bendražmogišką dramą, – pasakojo ji. – Nori nenori, bet geriausi spektakliai kuriami apie ilgai išliekančias vertybes, problemas.“