K.Ž. – Kotryna Žemaitytė
G.Ž. – Gintarė Žaltauskaitė
G.Ž.: Pirmiausia, smalsu pasiteirauti apie pradžią – kaip gimė jūsų susidomėjimas menu? Gal atminty įstrigusi istorija apie pirmą apsilankymą parodoje, ar muziejuje?
K.Ž.: Ypatingos istorijos, kaip gimė susidomėjimas menu – neturiu. Ko gero, to šaknys glūdi mano aršioje paauglystėje. Visąlaik turėjau problemų su dėmesio koncentracija – ir jei žmogus, pasakojantis dalykus, nebūdavo užsidegęs tuo, ką pasakoja – aš tiesiog negalėdavau jo klausyti. Tuomet ir atradau, kad menas man yra įrankis susipažinti su pasauliu įdomesne forma. O įstojimas į menotyros studijas universitete kilo iš pomėgio jam ir istorijai.
Man istorija visuomet atrodė, kaip mokslų motina, asocijavosi su išmintimi ir gebėjimu pasimokyti iš praeityje išgyventų klaidų. Tačiau, niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie nuo ankstyvos vaikystės žino ką nori veikti gyvenime. Tikrai ne. Tiesiog, menotyra tuo metu skambėjo kaip skanus mano dviejų labai mylimų dalykų – meno ir istorijos, kokteilis. Studijų metu, įgavau daug naudingų žinių, taip pat supratau, jog tikiu menu nagrinėjančiu socialines problemas, manau jog jis privalo atspindėti šiandienines aktualijas.
Menotyros studijų pagalba išsigryninau, jog man nepatinka „menas vardan meno“, vertinu socialiai aktyvų ir jautrų meną, nesvarbu kokia tai sritis bebūtų: vizualieji ar performatyvūs menai, dailė, teatras, ar kinas. Svarbu, kad tai reflektuotų dabartinį žmogų, jo problemas, bei būtų tinkamai iškomunikuota kiek galima platesnei auditorijai.
G.Ž.: Labai gražiai apibūdinote istoriją – kaip mokslų motiną ir išminties šaltinį. O jei trumpai reikėtų apibūdinti meną – kaip apibūdintumėte?
K.Ž.: Menas, mano nuomone, tai vienas iš būdų susivokti pasaulyje, sužinoti dalykus, kuriais galbūt nesidomėtum. Jei plačiau – man menas yra kažkokios istorijos pasakojimas, atveriantis galimybę įsikūnyti kitame laike, kitoje vietoje, kitame personaže, tam kad suprastum tą kitą.
G.Ž.: Esate kaunietė, kokį ryšį su miestu jaučiate? Ar visą gyvenimą teko gyventi tik Kaune?
K.Ž.: Taip, aš esu tikra kaunietė, mano tėvai, seneliai ir proseneliai taip pat kauniečiai. Keista, bet savo ryšį su miestu atradau tik ilgiau nuo jo pabėgusi. Supratau, kokia unikali ir įdomi mūsų miesto, ir visos šalies istorija. Kiek daug mes galime papasakoti kitiems, kiek daug kiti gali pasimokyti iš mūsų. Man atrodo, kad gyvename labai ypatingu momentu, kuomet Kaunas yra vis dar neatskleistas lobis, kuriame knibžda galybė įdomių, linksmų, kartais ir skaudžių istorijų. Gaila, kad ne visoms joms mes esame pasiruošę dabar.
G.Ž.: Kokios patirtys atvedė į Kauno bienalę? Gal pamenate savo pirmąjį apsilankymą Kauno bienalėje?
K.Ž.: Mano kelias į bienalę buvo toks, koks įsivaizdavau, kad turėtų būti. Po bakalauro baigimo, skendėdama egzistencinėje krizėje ir nežinomybėje, kaip mano gyvenimas susiklostys toliau, tiesiog viską mečiau, ir pradėjau savanoriauti 10-oje Kauno bienalėje. Kauno centriniame pašte mes rengėme pagrindinę parodą, pastatas jau tuomet buvo apleistas apie ketverius metus. Patalpos buvo nešvarios, nesutvarkytos, pilnos parodoms nereikalingų daiktų.
Pirma, prisijungiau prie organizacijos padėdama fiziškai: plaudama langus, grindis, sienas. Po to, žinoma, prasidėjo instaliacijos darbai, vėliau – atsidarė parodos. Su kitomis kolegėmis pardavinėjome bilietus, tapome gidėmis. Pasibaigus 10-ajai Kauno bienalei, dirbau projektų vadove Kauno miesto kameriniame teatre. Iki kol vieną, vėlyvą pavasario vakarą, gavau žinutę iš tuometinės Kauno bienalės vadovės Virginijos Vitkienės su kvietimu sugrįžti. Nors man labai patiko (ir patinka) teatras, tokiam žavingam pasiūlymui negalėjau atsispirti. O po to viskas vyko labai greitai.
G.Ž.: Kaip atrodo Kauno bienalės vadovės, Kotrynos, diena? Esat minėjusi, kad šitas darbas kitoks, nei daugelio žmonių, čia nėra jokios rutinos – netgi priešingai. Labai įdomu, kaip tai atrodo?
K.Ž.: Buvimas ofise bienalės komandai yra prabanga (juokiasi). Vien praeitais metais, lėktuvu skridau, ko gero, daugiau kartų nei per visą savo gyvenimą. Šiuo metu mūsų darbas yra keliauti, bendrauti su žmonėmis, generuoti ir sujungti idėjas, įkvėpti kitus, diskutuoti, siekti kompromisų, ir po to dar sugalvoti kaip viską įgyvendinti. Darbo diena – tai nuolatiniai susitikimai su labai skirtingais ir įdomiais žmonėmis. Tiesą pasakius, paskutiniu metu mes be galo mėgaujamės turėdamos progą nuo ryto iki vakaro praleisti ofise, tiesiog, atrašinėjant laiškus (šypteli).
G.Ž.: Darbas labai dinamiškas, laikas biure – prabanga. O kaip atrodo laisvas laikas ir laikas namuose? Ar tai, galbūt, kardinaliai skirtingos erdvės, kai namuose visiška ramybė, o gal kaip tik – kūrybiškas chaosas nešantis energiją ir produktyvumą?
K.Ž.: Mane gyvenime nuolatos persekioja du žodžiai – laisvė ir ramybė. Atrodo, kad tai ir turiu, ramybę – namuose, ir laisvę – savo darbe.
G. Ž.: Kas Kauno bienalėje – didžiausias iššūkis?
K.Ž.: Renginį, festivalį ar bet kokią kitą iniciatyvą, įgyvendina ne vienas žmogus, bet visa jų grupė. O kur yra grupė žmonių, ten yra galybė skirtingų nuomonių, ginčų, daugybė kompromisų. Tad tai turbūt ir yra didžiausias iššūkis – suvokimas, jog žmonės ir jų tarpusavio santykiai yra itin trapus dalykas, nuolatinis siekimas įgyvendinti tam tikrą tikslą kartu, stengiantis nepamesti tikėjimo bendražygiais pakeliui. Vėliau, kai atrodo, šį santykį išlaviruoji, atsiranda naujas dalyvis diskusijoje – auditorija.
G.Ž.: Skamba kaip didelis darbas su savimi ir nuolatinis augimas. Kas padeda tai vystyti, augti pačiam ir nestokoti kantrybės?
K.Ž.: Gal ir banaliai nuskambės, bet nėra nieko maloniau, kaip pamatyti įkvėptus žiūrovus, atradusius kažką naujo, besimokančius kritinio mąstymo ir tolerancijos. Naujus žmones, įsijungusius į Kauno bienalės veiklas, atradusius save naujosiose situacijose. Man atrodo, jog menas turi galią pasaulį paversti geresniu, ir, nors statistika rodo, kad juo domisi vos viena dešimtis populiacijos – malonu žinoti, kad savo rankose turi galimybę padaryti pasaulį kokybiškesniu, bent jiems.
G.Ž.: Ko asmeniškai labiausiai laukiate artėjančioje Kauno bienalėje?
K.Ž.: Labai laukiu pažinties su būsimais Kauno bienalės savanoriais, kurie kiekvienais metais atneša naujų vėjų į mūsų komandą, taip pat sąveikos su auditorija. Viena, yra ruošti festivalį, žavėtis idėjomis ir kūriniais, bet kita – pristatyti kūrinius savo auditorijai. Labai laukiu lankytojų ir jų reakcijos!
G.Ž.: Ką išskirtumėte? Ką pabrėžtumėte auditorijai?
K.Ž.: Ką aš norėčiau pasakyti visiems žmonėms? Kad menas nėra tik realistiškas tapybos darbas, graži skulptūra, ar dramatiškas aktoriaus vaidinimas. Menas – tai idėjos, istorijos, jausmų, išgyvenimų pasakojimai. Ir jei nepavyksta tos istorijos suprasti iš karto, manau, verta paprašyti šalia esančių kūrėjų papasakoti plačiau. Klausimai – tai raktas į žinias. Man atrodo, kad mūsų visuomenėje mes per mažai ir per kukliai keliam klausimus.
Na, ir dar – niekada nesijausti kvailesniais. Čia blogiausia, kas gali atsitikti meno, ir turbūt bet kokiai kitai institucijai – bendrauti su savo žiūrovu taip, lyg būtum laipteliu aukščiau.
