Nors daug dėmesio reikalauja ir džiaugtis namų atmosfera masina mažoji dukrelė, Justino planuose nemažai naujų projektų. Vienas jų – Lietuvoje pirmą kartą statomas miuziklas „Rent“, kuriame dainininkas atliks išskirtinę rolę.
Kaip pasikeitė muzikanto gyvenimas pagausėjus šeimai? Kokie jausmai apima pasibaigus realybės šou ir kaip ruošiasi miuziklui „Rent“? Į šiuos ir daugiau klausimų atsakymai interviu su Justinu.
– Daugelio muzikinių realybės šou dalyvių net vardų nebeprisimename, o štai tu koncertuoji, televizijos ekranuose šmėžuoji, išleidai du solinius albumus. Tai jau šis tas, reikia pripažinti? Kokia tavo sėkmės paslaptis ar credo?
– Paslaptis niekada nepasiduoti, nes bus 100 žmonių, kurie tau sakys ne, kurie sakys, kad tu viską darai blogai, bet svarbiausia žinoti, ką nori daryti gyvenime, to siekti. Nesakau, kad aš viską darau gerai, dažnai klystu, bet ryte atsikėlęs aš žinau, ką aš noriu daryti. Noriu dirbti su muzika, nesvarbu, ar tai būtų mokytojavimas ar dainavimas.
– Ką duoda dalyvavimas įvairiuose televizijos projektuose?
– Įvairūs projektai išlaisvina vidų. „Šoks su manimi“ davė plastiką, įvairūs muzikiniai projektai padeda ugdyti klausą, darbą su kolektyvais. Tai tartum suspaustas tam tikro dalyko kursas, kurį gali išmokti per gana greitą laiką. Projektai tuo ir žavūs, kad juose yra nauji žmonės, 100 naujų charakterių, kurie į tavo gyvenimą atneša naujų idėjų. Todėl ir sutinku su pasiūlymais, nes žinau, kad tai bus galimybė man tobulėti kaip asmenybei.
– Pastaruoju metu daug rašyta apie tavo dalyvavimą projekte „Tikri vyrai“. Koks gyvenimas kariuomenėje iš arti? Ar ryžtumeisi eiti į 9 mėnesių tarnybą? Kodėl apskritai ėjai į šį projektą?
– Visą gyvenimą norėjau išbandyti kareivio uniformą. Kai mane pakvietė į projektą „Tikri vyrai“, nedvejodamas sutikau jame dalyvauti. Tai, kas projekte daroma su mumis, gal ir nebuvo tikrasis kareivio gyvenimas, bet rutina tikrai panaši: nuo kėlimosi 6 val. ryto, maratonų su ekipuotėmis, nepamirškime šuolių su parašiutu, granatų sprogdinimo ir t. t. ...Tai yra tik kruopelė kareivio gyvenimo ir smagu į jį pažiūrėti bent iš šalies. Jaunų kareivių gyvenimas tikrai nėra lengvas.
– Tavo laimėjimų bagažas gausus. Tačiau gal galime į viską pažvelgti kitu nei įprasta kampu? Esame pratę skaičiuoti gyvenimo pergales, o nesėkmes – pamiršti. Kokia didžiausia tavo gyvenimo nesėkmė?
– Didžiausi nusivylimai yra jaunystėje, kai mes daug kuo tikime. Kai nugalėjau televizijos projekte „Dangus“, maniau, kad gyvenimas pasikeis ir atsidarys daug durų, tačiau kaip ir visų nugalėtojų laurai vysta greitai ir reikia suvokti, kad realybėje viskas paprasčiau. Reikia nepamiršti kas tu, ką darai ir kur eini. Negaliu pasakyti, jog patyriau nesėkmę ar nusivylimą. Greičiau gavau stimulą kurti, nes supratau, kad niekas gyvenime nepadės ir viską privalau daryti pats.
– Tavo antrojo albumo dainos „Pavasario žiedai“, „Pakalbėk su snaigėm“, „Sugrįžk pas mane“, „Išeinu“ ilgą laiką karaliavo įvairių Lietuvos radijo stočių topuose. Ar dainų tekstus, muziką kuri pats? Jei taip, kas tave inspiruoja kūrybai?
– Tada aš buvau labai jaunas ir bandžiau kurti, tačiau ta kūryba nebuvo brandi, tad nemažos dalies dainų autorystė priklauso mano geram bičiuliui. Būdavo taip, kad sėdėdavome drauge ir kurdavome, tačiau jis buvo daugiau patyręs, žinojo muzikos subtilybes, todėl nenuostabu, kad tie kūriniai taip ilgai karaliavo. Dabar kuriu pats ir kūrybą inspiruoja daugybė dalykų. Kartais atsikeli su mintimi, kad reikia sukurti dainą ir tam pasišventi, kartais prisikaupia minčių ir tiesiog kažką parašai. Ir nebūtinai reikia kurti, kaip daugelis sako, iš skausmo. Daug dainų esu parašęs iš džiaugsmo. Ne visas dainas norisi parodyti kitiems. Kartais žavi tiesiog procesas.
– Baigęs pramoginio scenos meno studijas, nepaleidai muzikos ir tapai muzikos pedagogu. Ar esi patenkintas mokytojo darbu? Kas sunkiau: mokyti ar pasirodyti scenoje?
– Sunku atsakyti, tačiau manau, kad kartais eiti į sceną yra lengviau, nes pasirodymo metu žinai, kad turi save maksimaliai atiduoti tam tikrą laiką. Kai dirbi mokytoju, tu dirbi visą parą. Grįžęs po pamokų galvoji, kaip padaryti įdomias rytojaus pamokas, kaip sudominti vaiką, kaip padaryti taip, kad jis tavimi tikėtų labiau, nei tu savo mokytojais. Mokytojauti yra sunkiau, galbūt todėl ir padariau mokymo pauzę, nes supratau, kad man dar reikia daug ko išmokti, kad būčiau tikrai geras mokytojas.
– O kodėl apskritai pasirinkai mokytojavimą?
– Aš mėgstu visiems aiškinti, o vaikai yra maži ir manęs klauso (juokiasi). O jei rimtai, kodėl gi ne? Mokytojavimas tikrai daug kuo padėjo, nes gebėti suvaldyti 25 vaikų klasę yra sunku ir įdomu, po to jau nebaisu niekas.
– Žiūrint į tavo pavyzdį galima sakyti, jog iš dainavimo vis tik galima pragyventi?
– Nežinau, nes kiekvienas iš mūsų turi skirtingą gyvenimo kokybės garantą. Man svarbu aprūpinti šeimą, kažkam galbūt svarbu turėti firminę kepurę už 1000 EUR. Iš muzikos aš jachtos nenusipirksiu, o paskolą banke gal ir gausiu. Kiekvieno poreikiai skirtingi, tad ir norai kitokie.
– Baigiant Vilniaus kolegiją tavo kurso baigiamasis darbas buvo miuziklo „Rent“ ištraukų pristatymas. Anuomet atlikai savęs nerandančio, kiek paniurusio rokerio Roger`io vaidmenį. Šįkart įkūnysi optimistą, visiems padėti norintį Collins`ą. Kodėl nutarei įkūnyti, pažinti gana skirtingos pasaulėžiūros charakterį?
– Roger‘is man kažkada buvo arčiau širdies, bet kartą aš jį kūriau ir tai daryti antrą kartą būtų nesąžininga prieš save. Tai būtų dulkių nuo senų žinių nupūtimas. Roger‘is – savęs nerandantis pikčiurna, kuris pyksta labiau ant savęs negu ant pasaulio. Tuo tarpu Collins‘as jau viską supratęs, daug pamatęs ir padaręs. Jis ramus ir nori padėti surasti ramybę kitiems. Tiesiog šiuo gyvenimo etapu esu labiau linkęs kaip tik tam.
– Neretai tenka susidurti su nuomone, jog miuziklas „Rent” kalba apie daug „nepatogių“ temų. Kaip manai, ar Lietuva jau pasiruošusi tokio pobūdžio, tematikos miuziklui? Ir apskritai, ar galima sakyti, jog kažkokios temos yra „nepatogios“?
Nemeluosiu. Kai mes, būdami studentai, norėjome daryti „Rent“, buvome nuvesti į narkomanų susirinkimą ir 4 valandas klausėme jų istorijų, kad įsijaustume į vaidmenį. Jie gyvena tikrai labai spalvingai. Nemanau, kad Lietuva yra tam pasiruošusi, nemanau, kad bus kažkada tam pasiruošusi, bet ją reikia ruošti. Tikiu, kad tai bus puikus pasirodymas, į kurį gali ateiti ir pamatyti kitokią pasaulio pusę. Tikra gėjų meilė, ne erotika, o tikra meilė.
– Ar smarkiai pasikeitė tavo kaip atlikėjo gyvenimas, sulaukus atžalos?
– Išmokau vertinti savo laiką. Kitaip pažiūrėjau į pasaulį, gyvenimą. Tikrai nesakau, kad visi turi susilaukti vaikų (juokiasi). Tai sunku nupasakoti žodžiais, ateis laikas ir kiekvienas supras, ką tai reiškia. Yra akimirkų, kurios atperka viską. Yra akimirkų, kai atiduosi viską, kad jų išvengtum.
– Ar lengvai pavyko susidoroti su būrio gerbėjų dėmesiu? Ilgą laiką buvai vainikuojamas svajonių jaunikiu.
– Kiek turėjau gerbėjų merginų, jas perdaviau Jeronimui Miliui (juokiasi). Ir tiek, visiškai nesigailiu.
