„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pokalbis Martyno Mažvydo bibliotekoje: ar žinote, kaip Radvila Našlaitėlis mumijas į Lietuvą gabeno?

„Kito pasirinkimo neturėjau, tik sekti Radvilos pėdsakais ir kurti istorijas“, – juokiasi komunikacijos specialistė Dalia Smagurauskaitė, pristatydama istorinį romaną „Sugrįžimas į Veneciją“, rašoma BALTO leidybos namų pranešime spaudai.
„Sugrįžimas į Veneciją“
„Sugrįžimas į Veneciją“ / Organizatorių nuotr.

Ar viskas, ką ji aprašė knygoje, kunigaikščiui ir nutiko, bus galima išgirsti autorės ir istorikės Raimondos Ragauskienės pokalbyje „Gyvenimas karietoje, arba ko nežinojote apie kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį“, kuris vyks antradienį, gegužės 14 dieną, 18 valandą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Dviejų publicistinių knygų apie Italiją autorė, žurnalistė Dalia Smagurauskaitė šįkart leidosi į kelionę laiku – romanas „Sugrįžimas į Veneciją“ nukelia į XVI amžiaus pabaigos-XVII amžiaus pradžios Veneciją, Artimuosius Rytus ir Egiptą.

Asmeninio archyvo nuotr./Dalia Smagurauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Dalia Smagurauskaitė

Pasakojimas sukasi apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos piligriminę kelionę į Jeruzalę. Radvilos Našlaitėlio knyga apie šią kelionę tapo bestseleriu to meto Europoje, ji ne kartą perleista.

„Kunigaikštis Radvila Našlaitėlis pirmiausia mane sužavėjo kaip drąsus, smalsus, iš stereotipinio piligrimo paveikslo išlipęs keliautojas, kitaip nei buvo įprasta, iš Šventosios Žemės patraukęs į Egiptą, matytas vietas ir papročius vertinęs praktiškai, – romano sumanymą pristato autorė. – Nesunkiai įsivaizduoju smulkų, ilgaplaukį trisdešimtmetį, ant mulo jojantį per dykumą, rizikuojantį gyvybe, bet neabejojantį ir nesustabdomą.

Vienur – apsukrų, kitur – su humoru žvelgiantį į situaciją, pašiepiantį save ar pamokantį esančius šalia. Supratau, kad noriu papasakoti kunigaikščio, kurį patys prisimename rečiau nei turėtume, gyvenimo ir kelionės fragmentus, sužadinti smalsumą ir pakviesti juo domėtis daugiau. Nuo kunigaikščio prasidėjo lietuvių kelionės (teisybės dėlei, jis nebuvo pirmasis lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, bet garsiausias – taip), nuo Venecijos prasidėjo jo kelionė.“

Kunigaikštis buvo ir meno mecenatas, dalyvavo karuose ir įvairiuose politiniuose įvykiuose, buvo išsilavinęs, matęs pasaulio. Jo gyvenime nestigo įdomių įvykių – kad ir kelionė pas Prancūzijos karaliaus brolį Henriką Valua, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Ką ir kalbėti apie visą Radvilų giminę – vieną galingiausių ir turtingiausių ne tik LDK, bet ir Europoje.

Rašymas užtruko apie ketverius metus, tą laiką autorė skaitė knygas ir istorikų straipsnius, enciklopedijas ir keliautojų dienoraščius. Taip pat nemažai laiko praleido ir nagrinėdama žemėlapius, ieškodama kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio dienoraštyje minėtų vietų atitikmenų mūsų dienomis, žiūrinėjo jų nuotraukas, ieškojo istorinių vaizdų. Galiausiai keliavo į Veneciją, į Arsenalą, apžiūrėti laivų, pasivaikščioti savo herojų gatvėmis.

Leidyklos nuotr./„Sugrįžimas į Veneciją“
Leidyklos nuotr./„Sugrįžimas į Veneciją“

„Beje, buvo žymiai sunkiau rasti medžiagos apie kunigaikštį ir jo gyvenimą, keliones, valdas ir žmoną nei visą kitą informaciją. „Sugrįžimas į Veneciją“ yra romanas, tačiau visur, kur maniau esant reikalinga, išlaikiau istorinį tikslumą. Nenoriu gadinti skaitymo malonumo, tad atskleisiu tik tiek, kad su kunigaikščio asmenybe ir kelione susijusi informacija yra kiek įmanoma tiksli. Taip pat tikslūs visų vietų aprašymai ir istorinės aplinkybės, o visa kita telieka paslaptimi, kutenančia skaitytojo smalsumą ir vaizduotę“, – sako Dalia Smagurauskaitė.

Romano rankraštį skaičiusiai profesorei Raimondai Ragauskienei patiko šis pasakojimas: „Mano, kaip istorikės profesionalės, lūkesčiai išpildyti. Gal net su kaupu. Įtraukiantis pasakojimas, keliantis gyvą domėjimąsi vaizduojamu laikotarpiu, o tai ir geriausias istorijos vadovėlis vargiai galėtų padaryti“.

Ištraukoje iš Dalios Smagurauskaitės romano SUGRĮŽIMAS Į VENECIJĄ – apie įspūdingą kunigaikščio nuotykį, kai jis bandė iš Egipto parsigabenti porą mumijų.

Audra laivą vis taršė ir blaškė, bortuose žiojėjo skylės, teko semti vandenį ir rodėsi, kad nuo dar vieno smūgio jis paprasčiausiai subyrės į šipulius, o mes mirsime taip ir nepasiekę kranto.

– Gerbiamieji, padariau viską, ką galėjau, bet Dievo valios ir audros galybės pakeisti negaliu, – šaukė kapitonas, stengdamasis perrėkti vėtrą.

– Atsisveikinu su jumis, nes netrukus mirsime.

Kapitonas prarado menkiausią viltį, o gal ir tikėjimas sunkiausiu metu apleido, todėl jo žodžiai visus dar labiau išgąsdino. Pasijutome pasmerkti. Su kunigaikščiu pavedėm savo sielas Viešpačiui ir laukdami neišvengiamos mirties meldėmės. Domine, salvum fac animabus nostris, Viešpatie, išgelbėk mūsų sielas! Kai maldos buvo išsekusios, o viltis mirusi, virš laivo sužibo Šventojo Germano žiburėlis ir sugrąžino viltį net pačiam kapitonui, jo skruostais ritosi ašaros, maišydamosi su sūriais jūros purslais.

Taip besidžiaugiančio žmogaus per visą savo gyvenimą nebuvau matęs. Džiugesiui pasidavėme ir mes, džiaugiausi ir negalėjau patikėti, kad buvau taip arti mirties, beveik jutau jos šaltus pirštus ant peties, bet išsigelbėjau.

Praėjo ramesnė diena, atėjusi dar viena naktis jūroje vėl buvo vėjuota, bet nė iš tolo neprilygo anai, kurią išgyvenome. Klaidžiojome tarp Rodo ir Karpato salų, nes kapitonas nepažinojo jūros, ir tik tamsoje išvydome senu papročiu krante deginamus laužus, kuriais vietiniai pranešdavo apie saugią prieplauką.

Galiausiai įplaukėme į nedidelę ir labai dailią Achatos įlanką Karpato saloje ir išmetėme inkarą. Kol jūreiviai, dailidė ir kamšytojas tvarkė laivą – lopė skyles ir tepė smala, – išlipau į krantą. Po tiek laiko ir audrų pajutęs žemę po kojomis susvyravau, susisuko galva, bet buvo taip gera ją jausti. Būčiau daug atidavęs, kad nebūtų reikėję vėl lipti į sulopytą laivą.

Tačiau kitos išeities nebuvo, todėl kitą rytą papūtus vėjui vėl leidomės į kelią. Vos išplaukus ėmė sklisti kalbos, kad dėl audrų ir visų nelaimių kaltas slaptas krovinys laive. Niekas iš tiesų nieko nežinojo, bet jūreiviai tvirtino, kad jei laivu buvo gabenama mumija, tas laivas užsitraukdavo nelaimę, užklupdavo audra ir jis nuskęsdavo, taip pražudydavo visus juo plaukiančius, nepriklausomai nuo tikėjimo ir kilmės.

Jūreiviai tikėjo, jog mumijų sielos iš tiesų yra nelabosios dvasios, visuomet sekančios paskui savo sutrūnijusius kūnus, kad ir kur jie būtų gabenami. Todėl ir prakeiksmas visuomet prisivydavo jų ramybės drumstėjus.

Tiesa buvo ta, kad kunigaikštis Radvila Našlaitėlis iš tikrųjų dvi mumijas – moterį ir vyrą – nusipirko ir ketino parsigabenti į Nesvyžių. Dar krante išgirdęs sklandančius prietarus ir jūreivių baimes ėmė klausinėti pirklių: vieni patvirtino, esą tai tiesa – mumijų pakrauti laivai prakeikiami. Tačiau buvo ir tokių, kurie sakėsi ne kartą gabenę mumijas į Veneciją ir jokių vargų nepatyrę. Kunigaikštis, būdamas aštraus ir kritiško proto, pasikliovė pastaraisiais. Kiekvieną mumiją liepė padalinti į tris dalis, atskirai sudėti statulėles ir septynias dėžes slapta įkrovė į laivą, nepranešęs net kapitonui.

Turkams su raštininku ir žydu vertėju atėjus tikrinti iš Egipto išvežamų daiktų, kunigaikštis žydui gerai sumokėjo už tylėjimą, o turkus gausiai vaišino vynu. Jei šie būtų sužinoję apie išvežamas mumijas, būtume pakliuvę į didelę bėdą, nes ne tik krikščionys jūreiviai tikėjo įvairiais dalykais, bet ir turkai. Jie manė, kad krikščionys mumijas naudoja burtams ir užkalbėjimams, kuriais siekia pakenkti pagonims. Bet, nepaisant visko, mumijos paslapčia iškeliavo su mumis laivu.

Ištikus pirmai audrai, apie mumijas laive nė nepagalvojau, tik kunigaikščio išgelbėtas kunigas vis skundėsi, kad kaži kokie du vaiduokliai trukdo melsti Dievo pagalbos. Audrai nurimus pajuokavom, kad kunigui iš baimės susirodė, taip dažnai jautresnės sielos žmonėms gali pasitaikyti. Antrai audrai užklupus kunigas vėl skundėsi matąs keistą juodą moterį margaspalviais drabužiais.

Tada kunigaikštis kiek sunerimo, bet vis tiek tylėjo lyg vandens į burną prisisėmęs, tik man pašnabždėjo, kad tai gali būti kažkaip susiję, nors vis tiek jam buvo sunku patikėti. Istorijai vėl pasikartojus, kunigaikštis neištvėrė ir patraukė pas kapitoną.

– Kapitone, reikia atidaryti triumo angą, – nieko nepaaiškinęs paprašė Radvila Našlaitėlis.

– Jūs iš proto išsikraustėt! – šaukė kapitonas. – Per tokią audrą laivą užpils bangos, nuskęsim nespėję nė mirktelėti. Nėra ko žemyn lipti, nes tuoj ir be to būsim dugne.

– Padėkit, susimildami, – šalia aimanavo kunigas, – mane baisiausiai kankina dvasios.

Bet kol audra šėlo, niekas nieko negalėjo padaryti, tik kentėti ir viltis. Galiausiai pasirodė stebuklinga liepsnelė, vėjas ir lietus ėmė rimti, ir kapitonas sutiko atidaryti laivo triumą. Kunigaikštis tuoj pat liepė ištraukti septynias dėžes ir išmesti į jūrą. Tai pamatęs tuoj pat atskubėjo

kapitonas, įraudęs nuo baimės, pykčio ir keiksmų, ir sušvokštė:

– Ar tik ne mumijas išmetėt?

– Jūsų tiesa, kapitone, kaip tik jas, – prisipažino kunigaikštis, nes nemėgo melo ir labai vertino sąžiningumą.

Kapitonas išbalo ir susvirduliavo, bet susitvardė ir pasidžiaugė, kad audros daugiau neužklups. Tuoj prisistatė ir iš kančių išvaduotas kunigas, nuo prakaito ir sūraus jūros vandens sulipusiais plaukais ir šlapiais rūbais, rankoje spausdamas mažą medinį kryželį. Sužinojęs tiesą, jis išbarė kunigaikštį, o šis priekaištus geranoriškai priėmė, bet panoro ir pasiaiškinti, nes jam buvo svarbi švari sąžinė ir gera kitų žmonių nuomonė apie jį:

– Medicinoje mumijos dažnai naudojamos ligoniams gydyti, todėl norėjau jas parsivežti ir atiduoti daktarams išbandyti. O ir jokie bažnyčios ar valstybių įstatymai mumijų į krikščionių kraštus atsivežti nedraudžia.

Kapitonas su kunigu dar paburbėjo, bet daugiau mirties nesibaimino, o kunigaikštis man tik pasakė iki galo tomis istorijomis vis tiek neįtikėjęs vien todėl, kad mums taip nutiko ir laivas vos nesudužo. Ar aš tikėjau mumijų prakeiksmu? Buvau išsigandęs ir nė per plauką nesusitaikęs su mirtimi, bandžiusia mane pagriebti šlapiais pirštais, kaip tada atrodė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“