Kultūros ministras Simonas Kairys savo ruožtu teigė, kad kultūra padeda gintis nuo agresijos, menkumo, pagundos pasiduoti.
„Praėję metai pasauliui dar kartą parodė, kad valstybingumą, šalies ir tautos istoriją būtina ne tik kurti, bet ir saugoti bei ginti. Mums, lietuviams, šios pareigos priminti nereikia. Lietuvoje būti kūrėju nuo seno reiškia ir užimti aktyvią visuomeninę poziciją“, – per iškilmingą ceremoniją sakė G.Nausėda.
Anot jo, tai rodo ir Ukrainoje žuvusio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus istorija.
„Su mumis dar ilgai išliks gyvas atminimas vieno iš šių metų laureatų, Manto Kvedaravičiaus, kuris krito didvyrio mirtimi, iki paskutinių akimirkų likęs ištikimas svarbiausiems savo gyvenimo ir kūrybos principams, universalioms žmogaus ir žmonijos vertybėms“, – sakė prezidentas.
Kultūros ministras S.Kairys tvirtino, kad Ukrainoje vykstantis karas primena, jog nėra laiko tuščių ambicijų ar ego kovoms.
„Šiandien turime kovoti už vertybes. Todėl šiandien ir kultūros misija tampa kaip niekada ypatinga. Būtent į kultūros ir meno pasaulį žvelgiame pirmiausia, kai norime dar tvirčiau nubrėžti savo vertybines lygiagretes“, – teigė jis.
„Kultūra padeda mums gintis: nuo agresijos, nuo menkumo, nuo pagundų pasiduoti ar pereiti į tamsos pusę“, – sakė ministras.
M.Kvedaravičiaus premiją atsiėmė sesuo ir dukra.
Režisierius po žūties Ukrainoje pagerbtas už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.
Mantas Kvedaravičius (1976–2022) – filmų režisierius, kurio žūtis šiais metais rusų okupuotame Mariuplyje sukrėtė tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio kino bendruomenę. 1998 m. Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę. 2007 m. Oksfordo universitete pabaigė socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas. 2013 m. Kembridže įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį, šiame universitete dėstė religijos, teisės, politikos teorijos kursus.
2011 m. debiutavo dokumentiniu filmu „Barzakh“, kuris buvo pristatytas daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių ir laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tarp jų ir „Sidabrinę gervę“. 2016 m. pasirodė jo filmas-esė „Mariupolis“, 2019 m. „Partenonas“, kuris buvo rodomas Venecijos kino festivalyje.
2022 m. Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus Ukrainoje, M.Kvedaravičius išvyko į Mariupolį, kur ketino dokumentuoti gyvenimą šiame mieste. Apie jo nužudymą pranešė drauge su juo Mariupolyje buvusi sužadėtinė Hanna Bilobrova, kuri jo kūną pargabeno į Lietuvą bei išgelbėjo M.Kvedaravičiaus nufilmuotą medžiagą. Režisierius palaidotas gimtuosiuose Biržuose, jo vardu pavadinta miesto gatvė.
2022 m. Kanų kino festivalyje įvyko pasaulinė M.Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ premjera. Europos kino apdovanojimuose jis paskelbtas geriausiu dokumentinių filmų kategorijoje. Už viso gyvenimo nuopelnus 2022 metais režisieriui skirta Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“.
Rašytojui Kaziui Sajai premija skirta už „mamutų“ medžiojimą teatre ir prozoje
Kazys Saja (g. 1932) – rašytojas, dramaturgas, signataras. Anksti netekęs tėvų gyveno Kaune, vėliau Plungės rajone. Mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume, Klaipėdos mokytojų institute. Persikėlęs gyventi į Vilnių studijavo filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Debiutavo pjese „Lažybos“, kuri 1954 m. pastatyta Klaipėdos dramos teatre. Vėliau daugybė rašytojo pjesių sulaukė inscenizacijų įvairiuose Lietuvos teatruose. 1958 metais su apsakymų knygele „Klumpės“ debiutavo kaip vaikų rašytojas.
K.Sajos bibliografijoje daugiau nei šešios dešimtys įvairių žanrų knygų, kuriose dominuoja humanizmo, tautiškumo, kaimiškos patirties, pagonybės ir kitos temos.
Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1990–1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu bei signataru. Už savo kūrybą sulaukė ne vienos premijos bei įvertinimo. 1998 m. apdovanotas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2000-aisiais Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi premija paskirta už šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje.
Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi (g. 1973) – kompozitorė, daugiausia kurianti kamerinių žanrų muziką. Jos kūrybai būdingas teatrališkumas, koncertiškumas, asociatyvi, erdviškumo pojūtį teikianti atmosfera. 1979–1991 m. mokėsi Kauno J.Naujalio meno mokykloje, vėliau studijavo kompoziciją Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Bronių Kutavičių bei Julių Juzeliūną. Vėliau ji savo patirtį gilino įvairiuose kursuose Vokietijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje.
Kompozitorė yra teigusi, kad kiekvienu savo kūriniu nori užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį. „Kūrinys, – anot Ž.Martinaitytės-Rosaschi, – tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus.“ 2010 m. už kūrinį „Tūkstančiai durų į pasaulį“ laimėjo prizą už geriausią simfoniją Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose Metų kūrinių rinkimuose. Jos kūryba skambėjo Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV.
Rašytojas Rimvydas Stankevičius Nacionaline premija pagerbtas už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje.
Rimvydas Stankevičius (g. 1973) – poetas, eseistas, žurnalistas už savo eilėraščių knygas apdovanotas daugeliu svarbiausių Lietuvos kultūros premijų. Vilniaus universitete įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį, du dešimtmečius rengė kultūros temų publikacijas bei interviu laikraštyje „Respublika“.
Eilėraščiais debiutavo 1993 m. „Poezijos pavasario“ almanache. Pirmoji knyga „Akis“ pasirodė 1996 m. Iki šiol išleista 10 eilėraščių rinkinių bei kelios esė knygos. Pagal poeto tekstus sukurta kelios dešimtys dainų, o 2002 m. drauge su kompozitoriumi, grupės „Skylė“ lyderiu Roku Radzevičiumi sukurta didžiulio populiarumo sulaukusi roko opera „Jūratė ir Kastytis“.
2022 m. turėtų pasirodyti naujausių eilėraščių knyga „Įsivėrimai“. Poeziją R.Stankevičius yra apibūdinęs kaip „kažką tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio“.
Kino režisierė Giedrė Žickytė pagerbta už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį.
G.Žickytė (g. 1980) – dokumentinio kino režisierė. 2002 m. baigė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, 2004 m. – Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultete televizijos ir kino režisūros kursus, 2007 m. – Vilniaus dailės akademijos vaizduojamojo meno magistrantūros studijas. Dirbo įvairiose televizijose žurnaliste bei laidų režisiere.
2009 m. debiutavo dokumentiniu filmu „Baras“, skirtu alternatyvios kultūros atstovui Artūrui Barysui-Barui. Už šį filmą apdovanota „Sidabrinės gervės“ skulptūrėle. Tarp svarbiausių jos darbų 2011 m. sukurtas filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011), „Meistras ir Tatjana“ (2015) apdovanotas net penkiomis „Sidabrinėmis gervėmis“, „Šuolis“ (2020) įvertintas ne tik „Sidabrine gerve“, tačiau ir Varšuvos, Salemo, JAV, Rygos, Seulo filmų festivalių prizais.
Operos solistas Edgaras Montvidas apdovanotas už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą pasaulio scenose.
Edgaras Montvidas (g. 1975) – operos solistas, tenoras. 2001 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, Virgilijaus Noreikos dainavimo klasę. 1999 m. debiutavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre Artūro Baklau vaidmeniu operoje „Liučija di Lamermur“. Sukūrė vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje, Čikagos lietuvių operoje.
Tarptautinė dainininko karjera įsibėgėjo stažuojant Londono karališkoje operoje, Covent Garden 2001–2003 m., kur sukūrė ne vieną vaidmenį garsiose operose. 2003–2006 m. buvo Frankfurto operos solistu.
E.Montvidas yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2009 m. įteiktas Auksinis scenos kryžius už Verterio vaidmenį operoje „Verteris“, 2020 m. – už Alfredo vaidmenį operoje „Traviata“.
Solistas yra sukūręs daugiau nei 40 vaidmenų Anglijos nacionalinėje operoje, Karališkoje operoje, Olandijos nacionalinėje operoje, Provanco Ekso festivalyje, Ženevos, Frankfurto, Liono, Paryžiaus Opera Comique, Briuselio La Monnaie, Strasbūro ir kt. teatruose.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
Nacionalinė J.Basanavičiaus premija įteikta muziejininkui, etnoastronomui Jonui Vaiškūnui už išskirtinį indėlį tyrinėjant ir puoselėjant etnoastronomijos žiniją, už įvairiapusį ir patrauklų etninės kultūros aiškinimą, viešinimą, tradicinių kalendorinių švenčių rengimą.
Šios premijos laureato parinkimas sukėlė abejonių Kultūros ministerijai, ji savo ruožtu buvo kreipusis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl galimo interesų supainiojimo. Tačiau VTEK atsakė nematanti pagrindo pradėti tyrimą.
Kultūros ministras Simonas Kairys lapkritį BNS teigė, jog dėl šios premijos laureato parinkimo esama „kvapo, kad procesas toks truputėlį yra „savų – saviems“. Anot jo, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė per pirmąjį balsavimą, kai buvo atrenkami keli kandidatai premijai gauti, nusišalino nuo balsavimo dėl sąsajų su J.Vaiškūnu, o jau renkant laureatą to nepadarė.
S.Kairio teigimu, D.Urbanavičienė ir J.Vaiškūnas priklauso tai pačiai Etninės kultūros globos tarybai, drauge yra dirbę portale „Alkas“, D.Urbanavičienė vadovauja Lietuvių etninės kultūros draugijai, o J.Vaiškūnas buvo jos pavaduotojas.
D.Urbanavičienė tuomet atmetė įtarimus dėl galimo interesų konflikto.
Jau premijos teikimo išvakarėse kultūros ministras BNS teigė, kad ateityje bus mėginama pakeisti J. Basanavičiaus premijos skyrimo mechanizmą, „kad nebūtų įspūdžio, jog užsidaryta siaurame formate ir vyksta virimas savose sultyse“.
„Norint labiau atsižvelgti į valstybės interesus, į J. Basanavičiaus premijos prestižą, norėtųsi truputį pakeisti komisijos nuostatus, o jeigu jų (Etninės kultūros globos taryba – BNS) nederins, tada būtų kalba apie įstatymo keitimą“, – sakė S.Kairys.
Nacionalinės J.Basanavičiaus premijos laureatas premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.
Kasmet skiriamos tiek nacionalinės kultūros, tiek J. Basanavičiaus premijos yra po 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.
