Interviu 15min S.Šulcė pasakoja apie tai, kokias problemas abiejuose sektoriuose išryškino karantinas, bet atsako į klausimus apie kitas aktualijas: nuo mokyklų tinklo pertvarkos iki paramos žiniasklaidai bei kultūrai ir švietimui skiriamo finansavimo.
Kultūra karantine: skaičiavimų ir prognozių trūkumas
– Kaip vertinate ligšiolinį priemonių planą karantino pasekmėms kultūros sektoriuje mažinti? Ar jis yra pakankamas?
– Man atrodo, sprendimas skirti papildomai 5 mln. eurų kultūros sektoriaus skatinimui yra žingsnis į priekį. Visgi, pasižiūrėjus į kitų šalių kontekstą, manytina, kad tos priemonės galėtų būti didesnės, efektyvesnės ir tikslingiau nukreiptos į tam tikras sritis.
Pavyzdžiui, Lenkija kultūros sektoriaus paramai skiria 4 milijardus zlotų, tai būtų apie 900 mln. eurų. Taip pat Lenkija labai daug kalba apie skaitmeninę kultūrą, tam skiria net 4 mln. eurų.
Estijos pavyzdys yra labai iliustratyvus, nes Estijos bendras padarinių švelninimo paketas yra labai panašus į Lietuvos, t.y. iš viso 2,6 mlrd. eurų. Iš to paketo kultūros ir sporto sektoriui yra numatyti 25 mln. eurų. Kai šią sumą išskleidžiame, pamatome, kad Estija vien 6 mln. eurų skiria muziejams, 4 mln. teatrams, 4 mln. eurų muzikos sričiai ir pan.
Kalbant apie Lietuvą, labiausiai norėtųsi tikėtis, kad tai yra tik pirmosios priemonės kultūros sektoriui. O tam, kad būtų imtasi papildomų priemonių, labai norėtųsi atkreipti dėmesį, kad šiame pandemijos laikotarpyje ypač trūksta kultūros sektoriaus trumpalaikių ir ilgalaikių ekonominių skaičiavimų bei prognozių, kad būtų galima įvertinti, kaip pandemija realiai paveiks šį sektorių. Kultūros sektorius užsidarė vienas pirmųjų ir, veikiausiai, atsidarys vienas paskutiniųjų.
– Ekonominius skaičiavimus turėtų atlikti Kultūros ministerija?
– Taip. Turbūt labiausiai norėtųsi palinkėti, kad po šios pandemijos ilgalaikėje perspektyvoje atsirastų kultūros ekonominių skaičiavimų centras, analizės centras, kuris kauptų kultūros ekonominius duomenis ir skaičiavimus. Pandemija atskleidė kultūros sektoriaus inventorizacijos ir duomenų trūkumą.
Trūksta kultūros sektoriaus trumpalaikių ir ilgalaikių ekonominių skaičiavimų bei prognozių, kad būtų galima įvertinti, kaip pandemija realiai paveiks šį sektorių.
– Paminėjote, kad taikomos priemonės galėtų būti tikslingiau nukreiptos į konkrečias sritis. Kokioms kultūros sritims šiuo metu labiausiai trūksta finansinės paramos per karantiną? Ar paramos, kuri padėtų atsigauti po jo?
– Tam, kad būtų galima tai įvertinti, labiausiai trūksta skaičiavimų. Kol neturim realių paskaičiavimų, kiek per tris karantino savaites kiekvienas sektorius prarado, kiek praras per ateinančius laikotarpius – ką, pavyzdžiui, turi Estija – mes negalime ir priimti tikslingų sprendimų.
Ar įmanomas kultūros sektoriaus sustiprėjimas po krizės?
– Praėjusią savaitę BNS sakėte, kad ambicingas, tačiau realus tikslas yra siekis, kad kultūros sektorius iš krizės išeitų sustiprėjęs. Kaip, jūsų manymu, galima to pasiekti?
– Būtina atlikti ekonominius skaičiavimus. Kitas žingsnis – papildomas finansavimas kultūros sektoriui ir tikslingas lėšų nukreipimas į tam tikras kryptis.
Pavyzdžiui, dabar galim identifikuoti, bet vis dar neturim skaičiavimų, kaip pandemija atsilieps regionams, kiekvienai savivaldybei. Didesniuose miestuose, tikėtina, kultūriniam sektoriui bus lengviau išeiti iš tos krizės. Tačiau ką galim identifikuoti kalbėdamiesi su regionais, kad savivaldybės mato, jog surinkti Gyventojų pajamų mokestį tokį, kokį surinko pernai, bus sudėtinga. Todėl jos galbūt galvoja apie tam tikrus taupymo procesus. Labiausiai nesinorėtų, kad savivaldybės pradėtų taupyti nuo kultūros sektoriaus. Dėl to turim identifikuoti, kiek tiksliai turim nukreipti lėšų savivaldai, kad savivaldos kultūros sektorius nenukentėtų pandemijos laikotarpiu.
– Tačiau ar nemanote, kad net ir identifikavus realią situaciją, finansiniai sunkumai, su kuriais susiduria ir toliau susidurs kultūros sektorius, ypač nevyriausybinis kultūros sektorius, greičiau sukels priešingą efektą – ne jūsų minimą kultūros sektoriaus sustiprėjimą, o jo susilpnėjimą?
– Tam, kad tai neįvyktų, turim identifikuoti, kurias sritis mes kaip valstybė turim labiausiai finansuoti ir paskatinti: kurios sritys paskatintos sukurtų pridėtinę vertę valstybei ir duotų grąžą ekonomikai? Mes kultūros sektorių remiame ne teikdami pašalpą, mes kultūros sektoriui suteikiame galimybę užsidirbti ir uždirbus generuoti lėšas į valstybės biudžetą.
Mes kultūros sektorių remiame ne teikdami pašalpą, mes kultūros sektoriui suteikiame galimybę užsidirbti ir uždirbus generuoti lėšas į valstybės biudžetą.
– Visgi, jei sutinkame, kad kultūros sektorius kovos su ilgalaikėmis karantino pasekmėmis, kad jam gali būti žymiai sunkiau susigrąžinti savo mokų vartotoją, ar nenutiks taip, kad kultūra, net gavusi vienkartines finansines injekcijas, atsiras tiek vartotojo, tiek galimai ir valdžios prioritetų pabaigoje, o tai automatiškai lems sektoriaus susilpnėjimą?
– To labiausiai nesinorėtų – kad įvyktų panaši situacija kaip 2009-aisiais. Krizės laikotarpiu kaip niekada atsiskleidžia valstybės požiūris į kultūrą ir tai, ar kultūra vertinama tik kaip puošmena, kai į ją atsigręžiama tik tada, kai jos prireikia, ar kultūra vertinama kaip realus prioritetas, vertinant kultūros kuriamą ekonominę vertę. Ir tam turi būti papildomos injekcijos į tam tikrus kultūros sektorius. Nes papildomų pinigų poreikis, bet tikslingas poreikis, yra gyvybiškai svarbus.
Skaitmeninė skirtis gilina socialinę atskirtį švietime
– Koks yra prezidentūros indėlis per karantiną ieškant priemonių ir problemų sprendimo būdų abiejuose sektoriuose – tiek kultūroje, tiek švietime?
– Praeitą savaitę prezidentas susitikęs su premjeru minėjo būtinybę skirti papildomą finansavimą kultūros sektoriui. Pabrėžiame, kad turi būti atlikti ekonominiai skaičiavimai ir lėšos turi būti skirtos tikslingai. Dėl ekonominių paskaičiavimų kalbamės ir su STRATA (Vyriausybės strateginės analizės centras).
Kalbant apie švietimą, didžiausias iššūkis yra socialinės atskirties mažinimas švietime. Ši problema buvo be galo opi, tačiau dabar prisidėjo papildomas dėmuo, apie ką kalba visa Europa – skaitmeninė skirtis gilina ir socialinę atskirtį švietime. Nuotoliniu būdu toli gražu ne visi vaikai gali mokytis ir dalyvauti pamokose. Tokių vaikų, ministerijos skaičiavimais, turėtų būti apie 35 tūkst. Bet realiai manom, kad skaičius yra didesnis. Negalime leisti, kad skaitmeninė atskirtis sąlygotų po pandemijos išaugusią didesnę socialinę atskirtį, turime tam mesti visus resursus.
– Be jau minėtos skaitmeninės atskirties, kokias dar švietimo sektoriaus problemas išryškino karantinas?
– Jeigu šita pandemija leistų mums švietimo srityje peržiūrėti savo sistemines problemas, jas identifikuoti ir po to sustiprinti tas sritis, tai būtų visai nebloga perspektyva. Ką turiu omenyje? Tai mokytojų skaitmeninių įgūdžių tobulinimas ir kvalifikacijos kėlimas. Ir apskritai didesnis švietimo perorientavimas į skaitmeninę erdvę. Galėtų būti sukurta daugiau pamokų ir tam tikrų skaitmeninių erdvių, kur būtų talpinamos pamokos, kaip, pavyzdžiui, yra Europoje. Visa Europa jau galėjo pasinaudoti savo sukurtais skaitmeniniais archyvais, videopamokomis. O pas mus skaitmeninė bazė ir pamokos neretai buvo kuriamos nuo nulio.
Visa Europa jau galėjo pasinaudoti savo sukurtais skaitmeniniais archyvais, video pamokomis. O pas mus skaitmeninė bazė ir pamokos neretai buvo kuriamos nuo nulio.
– Ar šiuo metu reikalingos papildomos finansinės injekcijos švietimo sektoriui, susidūrusiam su būtinybe persikelti į virtualią erdvę?
– Vėlgi, tam turėtų būti atlikti skaičiavimai, kad injekcijos būtų skirtos į socialinės atskirties mažinimą ir į mokytojų skaitmeninių įgūdžių tobulinimą. Jei į tai bus nukreiptos papildomos lėšos, tada taip. Tuomet skirtume lėšas ne dėl skyrimo, bet spręstume konkrečią problemą.
– Vienas iššūkių, kuriuos nulėmė koronaviruso pandemija, bus brandos egzaminų organizavimas. Ar egzaminai šiemet turėtų vykti? Kaip jie turėtų būti organizuojami?
– Jeigu laikomės pozicijos, kad mokymosi procesas vyksta 12 metų, labai svarbu, kad per paskutinius mėnesius abiturientams būtų teikiama visokeriopa pagalba – tiek psichologinis paruošimas, tiek įgūdžių tobulinimas – ir mokymosi procesas nenutrūktų, kad būtų galima užbaigti mokslo metus. Tuomet manau, kad taip, egzaminai tikrai turėtų vykti, siekiant, kad neatsirastų prarasta mokinių karta.
Dėl visų tvarkų spręs ministerija, reaguodama į susidariusią konkrečią situaciją. Ir imsis priemonių, kad tai įvyktų saugiai.
Bendrojo lavinimo mokyklų ir aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos
– Bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarka yra tas klausimas, prie kurio periodiškai grįžtama. Kaip ši idėja atrodo dabar, susidūrus su nuotolinio mokymo būtinybe? Ar mokyklų gebėjimas bei negebėjimas pasiruošti nuotoliniam mokymui išryškino poreikį imtis pertvarkos, o gal priešingai, parodė, jog dabartinis tinklas didesnių pokyčių nereikalauja?
– Per tris karantino savaites tokių apibendrinimų turbūt dar negalima daryti, tam reikia didesnio duomenų surinkimo ir didesnės analizės. Bet apskritai mokyklų tinklo klausimas turėtų būti svarstomas tokioje perspektyvoje – kaip pagerinti ugdymo kokybę? Reikėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės rekomendacijas. Jose yra surašyti konkretūs punktai, ką galima padaryti jau dabar. Vienas iš jų yra jungtinių klasių atsisakymas.
– Ar, jūsų manymu, bendrojo lavinimo mokyklų tinklas Lietuvoje šiuo metu yra optimalus?
– Į šitą klausimą žiūriu iš mokymosi kokybės perspektyvos ir, matyt, ne visose mokyklose vaikams suteikiamas pakankamai kokybiškas ugdymas. Kokybė kai kuriose mokyklose, kaip ir kitur Europoje, galėtų būti tobulinama.
– Kaip, jūsų akimis žiūrint, aukštosioms mokykloms sekasi įgyvendinti aukštųjų mokyklų tinklo planą?
– Šitame procese turime šiokį tokį užstrigimą. Dar didesnį užstrigimą turime kolegijų ir profesinių mokyklų tinklo peržiūrėjime. Iš tų užstrigimų turėtume susitelkę rasti geresnį ryšį.
Ne visose mokyklose vaikams suteikiamas pakankamai kokybiškas ugdymas.
– Kodėl atsiranda trikdžiai? Kas juos sukelia?
– Turbūt yra ir žmogiškieji faktoriai, nes jungimas reiškia ir darbo vietų praradimą. Bet į bet kokį jungimo procesą mes turime žiūrėti iš valstybės perspektyvos ir iš vaikų perspektyvos. Bet koks jungimas turi būti vykdomas atsakant į klausimą, ar tai prisidės prie geresnės kokybės suteikimo mokiniui. Jeigu taip, tai neturime bijoti ryžtingų sprendimų.
– Žvelgiant iš studento perspektyvos, ar toji geresnė kokybė buvo suteikta jungiant aukštąsias mokyklas?
– Vėlgi, labai sunku kalbėti, kol nėra atlikta išsamių tyrimų ir nėra atsakyta į šitą klausimą. Tam trūksta duomenų.
– Ar tuomet prezidentūra ketina inicijuoti papildomus tyrimus, siekiant gauti jūsų minimus duomenis?
– STRATA kaip tik yra pradėjusi tyrimą, kiek vienas euras, investuotas į aukštąjį mokslą, duoda valstybei grąžos. Šitą klausimą ypač pabrėžiame ir mokslinių tyrimų ir inovacijų kontekste. Kai turėjome susitikimą su politinėmis partijoms, švietimo, mokslo bendruomene dėl švietimo srities opiausių problemų, viena iš identifikuotų problemų buvo nepakankamas MTEP (Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros) finansavimas. Čia taip pat ryškiai matome spragą, kuri tikrai turėtų būti nedelsiant sprendžiama.
„Proveržio nepasieksime, jei nepradėsime kalbėti apie tikslinį finansavimą mokiniui“
– Jūsų manymu, kaip Vyriausybei sekėsi susitarti su švietimo bendruomene formuojant šių metų biudžeto projektą?
– Kalbant apie švietimo finansavimą, labai svarbu turėti prioritetus, nes viską finansuoti ir viską padengti, sutikime, valstybei yra sudėtinga. Pagrindinis dalykas – turėtume finansuoti ne infrastruktūrą, bet finansuoti turinio, mokymosi kokybę. Ir tos investicijos daugiausia turėtų būti nukreiptos tikslingai į mokinį.
Žiūrint visą augantį švietimo finansavimą, matome, kad nemažą dalį lėšų suryja infrastruktūra, o proveržio, kokybės švietime nepasieksime, jei nepradėsime kalbėti apie tikslinį finansavimą mokiniui, tam, kad suteiktume jam kuo aukštesnę mokymo kokybę.
Pagrindinis dalykas – turėtume finansuoti ne infrastruktūrą, bet finansuoti turinio, mokymosi kokybę.
– Tačiau ar realu pasiekti proveržį žymiai nedidinant finansavimo švietimo darbuotojams? Juolab kad valstybė yra išsikėlusi tikslą grąžinti mokytojo profesijos prestižą.
– Be abejonės, mokytojai turi gauti jų kvalifikaciją atitinkantį atlyginimą. Ir tai irgi yra labai svarbu.
– Kur tuomet reiktų ieškoti papildomų išteklių: ar Vyriausybė turi persidėlioti savo prioritetus, ar lėšų turime ieškoti pačioje švietimo sistemoje?
– Tikrai abu variantai.
Kodėl ir ar reikia nacionalinio susitarimo dėl švietimo?
– Prezidentūra ne kartą ragino partijas susitarti dėl švietimo. Kokį vaidmenį šiame procese prezidentūra prisiėmė?
– Matėme, kad vyksta skirtingų nacionalinių susitarimų dėl švietimo rašymas, tai darė ir Vyriausybė, ir Seimas. Tai yra puiku, nes kuo daugiau turėsime skirtingų požiūrio taškų ir kuo daugiau grupių įsijungs, tuo geriau. Tačiau reikia nepamiršti, kad turi ateiti tas momentas, kai visos grupės, kurios rašo skirtingus susitarimo tekstus, turi susėsti bendram sutarimui. Todėl ir surengėme pasitarimą politinių partijų, švietimo bendruomenės ir mokslo bendruomenės, tam, kad jos galėtų pasidalinti skirtingais požiūrio taškais ir identifikavome opiausias problemas. Visi pritaria, nes kad ir koks turėtų būti susitarimas dėl švietimo, tas problemas būtina spręsti.
Tos problemos, pirma, yra mano minėtas socialinės atskirties mažinimas švietime. Buvo nuspręsta, kad tai galima daryti per ikimokyklinio ugdymo ankstinimą arba tiesiog jo išplėtimą. Taip pat buvo kalbėta apie mokytojų kvalifikacijos realų tobulinimą. Trečias aspektas yra mano minėtas mokslo ir inovacijų finansavimas.
Tai yra trys atspirties taškai, dėl kurių buvo susitarta vieningai. O kokie galimi sprendimo būdai, tai jau kiekviena politinė partija pagal savo pažiūras, pagal savo programą turėtų identifikuoti trūkumus, padaryti tyrimus. Nes bet kokie sprendimai valstybėje pirmiausia turėtų būti priimami remiantis tyrimais ir paskaičiavimais, o ne vien tik emocijomis ar nuojautomis.
Kokie galimi sprendimo būdai, tai jau kiekviena politinė partija pagal savo pažiūras, pagal savo programą turėtų identifikuoti trūkumus.
– Tačiau jei sutariama tik dėl visiškai pamatinių ir daugeliu atveju pakankamai abstrakčių teiginių, nepaliečiant daug kitų sisteminių problemų, ar toks susitarimas apskritai turi prasmę?
– Jeigu mes susitarsim dėl šių dalykų ir tai, ką susitarėm, iš tiesų įgyvendinsim, tai duotų rezultatą ugdymo kokybei ir pačiai švietimo sistemai. O kai neretai kalbam apie 20 ar 30 skirtingų priemonių... Turbūt labai svarbu turėti prioritetą. Identifikuoti, kur yra problematika, kodėl mūsų netenkina švietimo sistema.
„Garso“ kino teatro atvejis atskleidžia kultūros paveldo lauko problemas
– Grįžkime prie kultūros sektoriaus. Vienas iš klausimų, į kuriuos prezidentūra įsijungė aktyviausiai, buvo „Garso“ kino teatro ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje klausimas. Kodėl būtent dėl šio klausimo prezidentūros balsas kultūros lauke buvo girdimas taip garsiai?
– Pagal visas procedūras, mes gautą raštą iš „Garso“ bendruomenės persiuntėme Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kuri nagrinėja sprendimus įvairiose kebliose paveldo situacijose. Turbūt tai buvo traktuota kaip kažkoks papildomas įsikišimas, bet mes lygiai tą patį darome ir su kitais probleminiais atvejais.
Stasio Eidrigevičiaus kūrinių neturėjimas Lietuvoje būtų praradimas.
– Neseniai pranešta, jog Panevėžio miesto savivaldybė paskelbė Stasio Eidrigevičiaus menų centro statybų konkursą, nors Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į teismą reikalaudama naikinti statybų leidimą. Kaip vertinate šią situaciją? Kokį matote sprendimo būdą?
– Man atrodo, šita situacija labai gerai išryškina tai, kad kultūros paveldo srityje turime tam tikrą teisės aktų nesuderinamumą. Tai taip pat pabrėžia STT prieš keletą mėnesių atliktoje analizėje, kurioje įvertintas Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento indėlis, ginant viešąjį interesą. O viešasis interesas yra kultūros paveldo vertybės. „Garso“ kino teatro atvejis tik atskleidžia kultūros paveldo lauke esančią kur kas didesnę problemą.
– Tačiau kalbant konkrečiai apie šį atvejį, kai architektūrinis konkursas jau įvykęs, organizatoriai jaučiasi diskutavę su miesto bendruomene, o paveldosaugininkai bei dalis miesto bendruomenės teigia, kad į jų poziciją neįsiklausoma ir būtina išsaugoti kino teatro pastatą – kaip reiktų spręsti tokią situaciją?
– Teisinėje valstybėje pačios tinkamiausios priemonės yra teisinės. Viskas turi būti atlikta pagal teisines procedūras, nesudarant regimybės kažkaip interpretuoti sprendimus arba abejoti dėl sprendimų. Taip pat labai svarbu valstybės institucijoms priimant sprendimus dėl paveldo bendrauti ir turėti atvirą dialogą su bendruomene. Kartu norėčiau akcentuoti ir tai, kad, neabejotinai, Stasio Eidrigevičiaus kūrinių neturėjimas Lietuvoje būtų praradimas.
SRTF – galimas įrankis padėti žiniasklaidai per karantiną?
– Kitas pakankamai daug diskusijų ne pirmus metus keliantis klausimas yra parama žiniasklaidai. Šis klausimas vėl tapo aktualus per karantiną. Ar, jūsų manymu, žiniasklaida, netekusi didelės dalies reklamos pajamų, turėtų gauti paramą iš valstybės?
– Vyriausybė turi apskaičiuoti žiniasklaidos galimus, patiriamus nuostolius ir paramos dydį, lyginant su kitais sektoriais. Taip pat labai norėčiau atkreipti dėmesį į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo (SRTF) fondą. Ir tai, kad turime įrankį žiniasklaidos rėmimui, tačiau tame fonde yra 2,6 mln. eurų – sutikime, kad tai yra per maža suma, kad būtų padarytas pokytis žiniasklaidos rėmime. Šiame pandemijos kontekste vėl svarbu grįžti prie SRTF ir pasinaudoti šituo instrumentu.
– Tačiau jei šiuo metu SRTF visas šiemet turėtas lėšas jau išdalino, kaip jis gali pasitarnauti sprendžiant susidariusią situaciją?
– Tai ir apnuogina problemą, kad turime fondą, kuriame nėra lėšų žiniasklaidos rėmimui. Jeigu valstybei tas fondas svarbus, itin reikalinga sutvarkyti fondo valdymo struktūrą, procedūras, skaidrumą, skirti papildomų lėšų.
– Tad jūs šioje situacijoje siūlytumėte skirti papildomą finansavimą SRTF, kad jis galėtų išskirstyti lėšas žiniasklaidos priemonėms?
– Taip, tai yra viena iš krypčių. Tačiau nepamirškime, kad SRTF daugiausia yra orientuotas į šviečiamojo ir kultūrinio pobūdžio žiniasklaidą. Vyriausybė yra priėmusi ir sprendimus dėl tiesioginio žiniasklaidos rėmimo. Noriu akcentuoti, kad turėtų būti dvi kryptys. Bet dabar yra tinkama proga fondą padaryti veiklų ir tokį, kurio struktūra, skiriamomis lėšomis, valdymu, skaidrumu būtume patenkinti.
Dabar yra tinkama proga SRTF padaryti veiklų ir tokį, kurio struktūra, skiriamomis lėšomis, valdymu, skaidrumu būtume patenkinti.
– Vis tik susidaro įspūdis, kad pati žiniasklaidos bendruomenė šiuo metu nėra patenkinta fondo veikla. Sprendžiant šį klausimą metų pradžioje vyko aktyvios diskusijos dėl naujo darinio – Žiniasklaidos rėmimo fondo – kūrimo. Ar prezidentūra palaiko šią idėją?
– Kai buvo kalbama apie naujo darinio kūrimą, nebuvo kalbėta apie finansavimą šiam fondui. Keleri metai iš eilės finansavimas yra 2,6 mln. eurų. Atspirties taškas yra finansavimas. Nes jei fonde daugės žiniasklaidos priemonių, bet finansavimas nedidės, mes turėsime tokią pačią spragą, kokią turime jau daugelį metų. Taip pat labai svarbu fondo valdymo išgryninimas ir valdymo struktūra, skaidrus lėšų paskirstymas per projektus.
– Jūsų manymu, pakaktų pertvarkyti jau esamą fondą, naujas fondas nėra reikalingas?
– Taip, mes turime jau egzistuojančią struktūrą. Belieka ją sutvarkyti taip, kad visi būtume patenkinti. Ir pasitikėtumėm fondo valdymo struktūra ir skaidrumu.
– Paminėjote finansavimą fondui. Kultūros ministerija ir Seimo kultūros komitetas teigė, kad jei Fondo steigėja taptų Kultūros ministerija, tai, tikėtina, leistų užtikrinti didesnį finansavimą. Kaip vertinate šiuos argumentus?
– Pats pagrindinis klausimas yra ne fondo valdytojas, o tai, kad žiniasklaidos priemonės ir aplikuojantys į tą fondą būtų užtikrinti, kad parama jiems skiriama skaidriai ir tikslingai. Skaidrumo ir atskaitomybės principas yra pirminis, pertvarkant fondą. O po to jau galima kalbėti apie valdytoją ir atskaitomybę jam.
Kultūros politikos pagrindų įstatymas ir biurokratizacija
– Vienas iš svarbiausių šiemet kultūros sektoriuje laukiančių darbų yra kultūros politikos pagrindų įstatymo priėmimas. Kaip vertinate dabartinį jo projektą?
– Neretai pabrėžiama, kad šito įstatymo buvo laukiama beveik 30 metų. Labiausiai norėtųsi, kad jei bus priimtas šitas įstatymas, kad jis turėtų realų poveikį kultūros laukui. Šis įstatymas kultūros teisinį lauką turėtų padaryti skaidresnį, efektyvesnį, labiau decentralizuotą. Ko neturėtų padaryti, tai ant egzistuojančių teisės aktų užvožti papildomą antstatą, kuris sukurtų papildomą biurokratinę naštą kultūros operatoriams. Diskusijos dėl šito įstatymo Seime dar tik laukia.
Šio įstatymo buvo laukiama bemaž 30 metų, norėtųsi, kad pokytis įstatyme būtų dar didesnis ir dar veržlesnis.
– Ar matote ženklų, kad vyktų papildomas biurokratizavimas, jei dabartinis kultūros politikos pagrindų įstatymas būtų priimtas?
– Kadangi, kaip minėjau, šio įstatymo buvo laukiama bemaž 30 metų, norėtųsi, kad pokytis įstatyme būtų dar didesnis ir dar veržlesnis.
Taip pat įstatyme yra įdėtas naujas papildomas skirsnis dėl istorinės atminties – turbūt šitame kontekste norėčiau akcentuoti, jog tam, kad atsirastų kultūros ministro rekomendacijos dėl istorinės atminties viešojoje erdvėje, nebūtinai reikia papildomo įstatymo skirsnio – tos rekomendacijos gali gimti ir dabar, nelaukiant to įstatymo.
