Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat apdovanojo ir Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, juo tapo muziejininkas, etninės kultūros tyrinėtojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.
Išsamius pokalbius su Nacionalinių premijų laureatais skaitykite 15min cikle „Laisvė yra kūryba“.
Pradėdamas premijų teikimo ceremoniją, prezidentas G.Nausėda teigė, kad „su dideliu džiaugsmu mes gręžiamės į tuos, kurie mūsų kultūros baruose yra tapę kelrodžiais. Kultūra – tai mūsų tapatumas ir pripažinimas“.
Pasak prezidento, meno kūrėjų, kultūros darbuotojų atsidavęs, kantrus, profesionalus ir atidus veikimas sukuria erdvę, kurioje galima jaustis lyg namie.
Sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas, režisierius Audrius Stonys. Jis sakė: „Aš niekada nepamiršiu savo dėstytojo, mokytojo, vėliau kolegos ir draugo, kino režisieriaus Šablevičiaus pamokų.
Jau pačią pirmąją paskaitą jis mums pasakė, kad dokumentiniame kine svarbiausia yra ne personažas, siužetas, problematika, ne filmo stilius ar struktūra, bet šviesa. Ir vėliau jis mus mokė ieškoti tos šviesos veiduose, peizažuose, istorijose, kasdienybėje, žmogiškame džiaugsme ir liūdesyje, minioje ir vienatvėje. Net ir ten, kur, rodos, neperbrendama tamsa.
Jis mokė, kad šviesa ne apšviečia pasaulį, bet jį sukuria iš naujo, nes nuo pasaulio sukūrimo niekada nebuvo tos pačios šviesos. Jis mokė matyti šviesą visame kame. Šviesą, kurią labai sudėtinga įvardyti, tai šviesa, kuri yra gėris pati savyje. Ši šviesa, kuri mūsų himne stovi šalia žodžio „Tiesa“.
Baigdamas savo kalbą, A.Stonys, pacitavo rašytoją G.K.Chestertoną, teigusį, kad „palaiminti tie, kurie tamsoje tiki šviesa“.
Aktoriui Vidui Petkevičiui premija skirta už įtaigius vaidmenis teatre ir kine.
Aktorius savo kalba išreiškė padėkas šviesaus atminimo tėveliams, mokytojams, taip pat režisieriams Daliai Tamulevičiūtei ir Eimuntui Nekrošiui, kurie iš paprasto piliečio jį padarė aktoriumi, kolegoms, su kuriais teko susitikti scenoje ir filmavimo aikštelėje, nes jie po truputį šlifavo jo talentą.
Jis taip pat padėkojo savo antriesiems namams – Jaunimo teatrui bei pirmiesiems namams – savo žmonai ir dukroms.
Vidas Petkevičius (g. 1949) – kino ir teatro aktorius. Baigė Lietuvos konservatoriją, kurioje mokėsi pas Dalią Tamulevičiūtę, nemažai vaidino Jaunimo teatre Vilniuje. Pirmasis Europoje sukūrė Jėzaus vaidmenį A.Lloydo Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“, išleido dainuojamosios poezijos albumą „Keleivis“. 1987 metais pelnė SSRS valstybinę premiją, buvo apdovanotas net dviem „Sidabrinėmis gervėmis“.
Menotyrininkei, parodų kuratorei Agnei Narušytei premija paskirta už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją.
Atsiimdama premiją A.Narušytė teigė esanti dėkinga už šį įvertinimą.
Ji taip pat pastebėjo, kad menotyrininkams ne taip retai yra skiriama Nacionalinė premija. Išvardijusi apie dešimt pavardžių, ji pripažino esanti pagerbta atsidūrusi šiame sąraše.
Menotyrininkė pažymėjo, kad premijai ją pristatė šiais metais tris dešimtmečius minintis kultūros leidinys „Septynios meno dienos“, kuriame ji ne vienus metus dirbo. Pasak jos, kultūriniai leidiniai yra gyvybiškai svarbūs, nes būtent juose galiausiai iškyla tie, kurie nusipelno didžiųjų apdovanojimų.
Agnė Narušytė (g. 1970) – menotyrininkė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, Vidurio Europos universitete Prahoje, Niukaslo universitete. A.Narušytė garsėja savo recenzijomis, esė apie fotografiją, politinį protestą, lyčių, atminties, laiko patirties, ekologinės minties problematiką fotografijoje, šiuolaikiniame mene.
Parašė nemažai knygų, kaip antai „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, „Chronometrai: Įsivaizduoti laiką, arba Chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ ir daugelį kitų.
2019 metais A.Narušytė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Dirigentui, pedagogui, kompozitoriui, ilgamečiam choro „Ąžuoliukas“ vadovui Vytautui Miškiniui premija paskirta už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą.
Susirinkusiems Prezidentūros salėje V.Miškinis teigė, kad jo likimą nuvairavo mokytojas Hermanas Perelšteinas, kuris pastatė į kelią ir šis kelias šiandien jį atvedė į šiuos rūmus. Savo kalbą dirigentas baigė rašytojo Oscaro Wilde'o mintimi, kad „menininką paslėpti, o meną iškelti – tai ir yra didžiausias meno tikslas“.
Vytautas Miškinis (g. 1954) – choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius. Jo kūryba itin populiari ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse. Kompozitorius sukūrė per 400 pasaulietinių ir apie 150 religinių kūrinių, per 100 dainų instrumentuočių įvairioms instrumentų sudėtims.
Nemažą jo kūrybos dalį sudaro dainos vaikams – tam turėjo įtakos jo darbas su „Ąžuoliuko“ choru. Kurdamas kompozitorius daug dėmesio skiria atlikėjo amžiui, su tuo susijusioms dainavimo galimybėms, specifikai ir šiuolaikinėms tendencijoms. Kompozicijose glaudus muzikos ir poetinio teksto ryšys. Religinė muzika dažniausiai grindžiama lotynišku tekstu.
2010 m. V.Miškinis pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Fotomenininkui Remigijui Treigiui premija skirta už laiko ženklų poetiką fotografijoje.
R.Treigys padėkojo savo šeimai, taip pat jo kandidatūrą iškėlusioms meno organizacijoms bei įstaigoms. Taip pat ir savo gimtajam kraštui – Suvalkijai bei kūrybos teritorijai – Klaipėdos kraštui.
Fotomenininkas teigė, kad taškai bei linijos yra jo fotografijos įgarsinimas, todėl dėkojo už išgirstą jo fotografiją.
Remigijus Treigys (g. 1961) – fotografas. Baigė Lietuvos dailės instituto Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą, kurioje dirbo mokymo meistru. Buvo menininkų grupės „DOOOOORIS“ bei grupės „TTL“ narys. Stažavosi Tamisaryje (Ūsimos regionas, Suomija), Berlyne, Niujorke, Rantume (Šlėzvigas-Holšteinas), 2009 – Šverine, Grace, Kaliningrade. Surengė daugiau kaip 50 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Etnomuzikologei Daivai Vyčinienei premija skirta už folkloristikos aktualizavimą.
Premijos įteikimo metu D.Vyčinienė teigė, kad „Lietuvoje folkloristais įprasta vardinti ir praktikus, ir tyrėjus. „Aš pati čia atėjau iš praktikos, iš folkloristikos. Godžiai skaičiau knygas apie folklorą bei mitologiją, kurie įkvėpė ir ne vieną lietuvių poetą, dailininką, kompozitorių“, – sakė ji.
Šiandien, pasak D.Vyčinienės, folkloristikos samprata gerokai prasiplėtusi. Tad dabar ji apima labai įvairių etninių sričių tyrinėjimus. „Gal kažkam tai atrodo periferine sritimi, bet tai padeda išgryninti savo paties bei tautinę tapatybę ir padeda pamatus moderniai tapatybei. Džiaugiuosi, kad įvertinus mano mokslinę ir praktinę veiklą atkreiptas dėmesys ir į visą folkloristikos barą“, – teigė D.Vyčinienė.
D.Vyčinienė (g. 1962) – etnomuzikologė, pedagogė, liaudies dainų atlikėja. 1985 baigė Lietuvos konservatoriją (folkloro specializaciją pas L.Burkšaitienę). Mokslus tęsė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto folkloro aspirantūroje. Ji domisi Europos tradicine polifonija, lietuvių daugiabalsiškumo rūšimis (polifonija), folkloru, mitologija. D.Vyčinienė parengė bylą sutartinėms patvirtinti UNESCO globojamu žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.
2002 metais ji apdovanota Nacionaline Jono Basanavičiaus premija.
Tarpdisciplininio meno kūrėjui Dainiui Liškevičiui premija paskirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis.
Savo kalbą D.Liškevičius pradėjo žinomo posakio „Gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis“ citata.
Pasak menininko, visiškai nesvarbu, iš ko sudarytas meno kūrinys, svarbu, apie ką jis kalba. Nors mes dar gyvename apčiuopiamoje metrinėje erdvėje, tačiau pasaulis kinta. Menas taip pat nestovi vietoj ir ieško naujų išraiškos formų ir idėjų, kurios neretai pralenkia laiką.
Pasak menininko, atkurta nepriklausomybė menininkams suteikė laisvę ir atsakomybę. Tačiau menas neturi tarnauti ideologijai, o laisvė – viena iš demokratinių valstybių pamatų.
Menininkas taip pat paminėjo ir praėjusiais metais kilusį ažiotažą dėl prieš du dešimtmečius jo sukurto ir muziejaus įsigyto kūrinio. Jis džiaugėsi tuo, kad meno bendruomenė susijungė ir pasipriešino meno cenzūrai. Pasak D.Liškevičiaus, meno tikslas yra sakyti tiesą, o ne dekoruoti aplinką.
D.Liškevičius (g. 1970) – skulptorius, performanso ir videomenininkas, kurio darbai nupirkti muziejų ir privačių kolekcionierių užsienyje ir Lietuvoje. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 2015 metais su instaliacija „Muziejus“ reprezentavo Lietuvą tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. Apdovanotas Antano Mončio premija, kūrybos pradžioje yra pelnęs įdomiausio jaunojo menininko prizą parodoje „Duona ir druska“.
Eligijui Juvencijui Morkūnui Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija skirta už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.
Savo kalboje laureatas visų pirma padėkojo tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, kuris visą laiką buvo jo įkvėpėjas ir švyturys.
„Taip pat dėkoju visiems, kas pastebėjo mano veiklą ir darbą Rumšiškių muziejuje, kuriame dirbu jau daugiau nei pusę šimto metų, – kalbėjo A.J.Morkūnas, – Šis apdovanojimas yra visų kolegų darbo pripažinimas.“
Savo darbą jis įvardijo kaip šventę, o stebėdamas mūsų praeities žmonių darbus, įrankius, ūkinę veiklą bei statinius, jis vis labiau pamilo Lietuvą ir pats skleidė pasakojimą apie mūsų tautos tradicijas ir kultūrą.
Pasak laureato, reikėjo įdėti daug pastangų, kad muziejaus nebūtų vien tik senų daiktų kapinėmis, bet pasitarnautų ir ateičiai. Todėl jis dėkojo už galimybę dirbti savo tautai ir valstybei ir tai yra didžiausias apdovanojimas.
Penkis dešimtmečius Lietuvos liaudies buities muziejui paskyręs dr. E.J.Morkūnas daug nuveikė muziejininkystės srityse. Jis dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų, fiksavo tradicinės architektūros pastatus, rinko medžiagą apie įvairius amatus, liaudies techniką, įgijo apie 30 tūkst. eksponatų, atspindinčių regionų etninę kultūrą, rengė ar kuravo daugiau nei 30 muziejaus ekspozicijų ir parodų. Jis taip pat prisidėjo formuojant muziejaus ekspozicijas, parenkant tradicinius pastatus, vadovavo jų perkėlimui į Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją.
Dr. E.J.Morkūnas yra ir dešimčių mokslinių publikacijų autorius, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.–XX a. pr.“. Taip pat knygų „Lietuvos miestelių atspindys: muziejaus miestelis“, „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“, „Senieji amatai“, „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“, „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“, Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovų „Žemaitija“, „Suvalkija“, „Dzūkija“, „Aukštaitija“ sudarytojas, autorius ar bendraautoris.
