Dailės istorikų draugija sako informaciją apie projektą gavusi pavėluotai
Kaip teigiama Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui, Aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybei ir Architektų rūmams teiktame Lietuvos dailės istorikų draugijos rašte, „pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, privaloma saugoti kultūros paveldo autentiškumą – kultūros paveldo objekto ar vietovės išlikusias savybes, apimančias pirminę ir istoriškai susiklosčiusią objekto raišką ir savitą fizinį pavidalą-formą, suplanavimą, aplinką. Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia nuo pat jos atsiradimo yra iškili Vilniaus Lukiškių erdvinė dominantė, ryškėjanti visose šios miesto dalies panoramose, siluetuose ir artimesnėje aplinkoje, ypač svarbi nuo Neries ir pagrindinių gatvių aplink Lukiškių aikštę.“
Rašte teigiama, jog realizavus architektų studijos „Archinova“ ir investicijų valdymo įmonės „Lords LB Asset Management“ siūlomą projektą, daugiaaukštis naujadarų kompleksas nustelbtų valstybės saugomą nacionalinės reikšmės baroko architektūros ansamblį ir trukdytų jo apžvelgiamumui, o naujieji tūriai pažeistų Naujamiesčio vertingąsias savybes, suardytų istoriškai susiklosčiusią erdvę ir imtų vizualiai bei semantiškai dominuoti.
Pasak Lietuvos dailės istorikų sąjungos narės, humanitarinių mokslų daktarės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, vystytojų teiginiai apie tai, jog kompleksui bus sugrąžinta visuomeninė funkcija, neturi prasmės: „Jei pažiūrėtume seną ikonografiją, visas šis kompleksas stovi nuo XX a. pradžios. Ligoninės kompleksą sudaro keturi pastatai, šalia yra bažnyčia. 2005 m. buvo nustatytos komplekso vertingosios savybės, kurios numatė išlaikyti tūrius – vieno pastato tūrį jie [projekto vystytojai] išlaiko, bet detaliajame plane jau buvo padarytas perimetrinis užstatymas, ko Lukiškių priemiestyje niekada nebuvo. Vystytojai sako, kad jie grąžins kompleksui visuomeninę funkciją, tačiau jos taip pat niekada nebuvo – tai pagal funkciją buvo uždaras objektas.“
Komplekso vertingosios savybės, kaip ir Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos detalusis planas, 2017 m. buvo patikslintos projekto vystytojų prašymu. Kaip teigiama dailės istorikų draugijos rašte, „lyginant su pirmuoju aktu, vertingųjų savybių ženkliai sumažėjo, buvo atvertas kelias naujoms statyboms ir komplekso statinių rekonstrukcijai“.
Architektūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Butvilaitė teigė, jog sprendimas keisti vertingąsias savybes buvo priimtas dėl to, kad pastatai nukentėjo nuo gaisro: „Tačiau pasirodo, kad viso labo išdegė 40 kv. m. stogo ir tos vertingosios savybės nebuvo prarastos. Tam, kad atvertų kelią šitam projektui, pagal vystytojo pageidavimą pakeistas ir teritorijos detalusis planas, ir vertingosios pastatų savybės.“
Jos teigimu, Dailės istorikų draugija, kartu su kitomis sąjungomis bei draugijomis, bando užbėgti įvykiams už akių, kol dar neprasidėjo statybos.
„Tokie objektai įsigyjami labai tyliai. Mes ne dėl to delsiame, kad tingime parašyti tuos raštus ir kreiptis į reikiamas institucijas – mes informaciją sužinome pavėluotai. <...> Teoriškai visi suinteresuoti žmonės gali su projektu susipažinti, bet platesnė sklaida, pvz., per žiniasklaidos priemones, būtų žymiai efektyvesnė, pasiektų kur kas platesnę auditoriją“, – kalbėjo R.Butvilaitė.
Ji taip pat teigė, jog didelė dalis visuomenės paveldo klausimais yra labai neišprususi: „Įsigydamas paveldo objektą kartu prisiimi ir atsakomybę. Jei nori viską keisti, galbūt tuomet verčiau rinktis kitą vietą ir ne paveldo objektą?“
Tiesa, S.Smilingytė-Žeimienė atkreipė dėmesį į dar vieną problemą: „Žmogus, perkantis butą ar namą, nežino, kas jame saugotina, modelis yra nesutvarkytas. Žmonės, įsigiję paveldinį objektą, net nesupranta, kad įsigijo paveldinį objektą.“
Paveldosaugininkai: projektas gali pakeisti Naujamiesčio kraštovaizdį
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė tikino, jog šis projektas gali iš esmės pakeisti istoriškai susiformavusį Naujamiesčio kraštovaizdį: „Planuojami sprendiniai tiek savo tūriais, tiek medžiagiškumu perdėm kontrastuoja ir atrodo agresyviai istorinėje aplinkoje. Todėl, kol dar nevėlu, kreipėmės į projekto rengėjus ir derinančias institucijas prašydami parengti sprendinius, kurie atitiktų vietos charakterį ir siluetą bei būtų aukštos kokybės, rūpestingai parenkant pastatų proporcijas ir apdailą. Dėl projekto sprendinių mes kreipėmės į rengėjus (UAB „Archinova“ ir įmonę „Lords LB Asset Management“) bei derinančias institucijas (Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą)“, – kalbėjo E.Karalevičienė.
Ji taip pat pridūrė, jog šis atvejis dar kartą parodė tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir viešosios komunikacijos trūkumus: „Atsižvelgiant į tokią svarbią ir jautrią vietą bei vertingas gretimybes, visuomenė neįtraukiama į sprendinių rengimo procesą. Nei Savivaldybė, nei Kultūros paveldo departamentas, o juo labiau užsakovai ir projektuotojai neinformuoja pradinėje stadijoje. Visi pamatome jau parengtus sprendinius (laimė, kad dar neįgyvendintus, kaip tai atsitiko, pvz., su Misionierių bažnyčia) ir tuomet kyla pasipiktinimo banga.
Dar daugiau, kiek teko pabendrauti posėdžio metu su architektu iš Danijos p. Steenu Enrico Andersenu, susidarė įspūdis, jog jis net nebuvo pakankamai informuotas apie vietovei taikomus apribojimus ir galvojo, kad jei Kultūros paveldo departamentas pritarė projektiniams pasiūlymams, to užtenka. Kita vertus, bent jau man taip ir liko neaišku, kaip Kultūros paveldo departamentas galėjo pritarti pateiktiems projektams. Žodžiu, nei komunikacijos, nei nuoseklumo.”
Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Dovilė Bielevičiūtė, komentuodama šiandieninę KPD poziciją, teigė, jog KPD Vilniaus skyrius laikosi vieningos pozicijos su Valstybine kultūros paveldo komisija ir pasisako už Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso ir Naujamiesčio vertingųjų savybių, kurių viena – kultūrinio kraštovaizdžio autentiškumas, išsaugojimą.
Pasak Restauratorių sąjungos pirmininko Arūno Borutos, sąjunga parengtame viešbučio ir konferencijų salės projekte Šv. Jokūbo ligoninės komplekso teritorijoje įžvelgia trūkumus urbanistiniu, paminklosauginiu ir galimai teisiniu aspektais.
„Per dideli naujai projektuojamų pastatų tūriai daro vizualinę taršą Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansambliui, pažeidžia Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingąsias savybes. Vilniaus m. savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatyta, jog nauji pastatai šioje teritorijoje gali būti statomi tik siekiant atkurti sunaikintą istorinę planinę bei erdvinę struktūrą arba pratęsti tradicinius erdvių struktūros formavimo principus. Deja, projektuojant naujus pastatus į tai neatsižvelgta“, – 15min teigė A.Boruta.
Praėjusią savaitę BNS skelbė, jog Vilniaus regioninė architektų taryba taip pat nutarė, jog projekto architektūra nėra pakankamai kokybiška.
„Tarybos vertinimu, projektas neatitinka Architektūros įstatyme nurodytų kokybės kriterijų. Pažymėtina, kad iki šiol atliktas darbas gali būti laikomas tvirtu pagrindu sėkmingam projekto plėtojimui, po to, kai bus pakoreguoti ir pašalinti esminiai jo trūkumai“, – rašoma išvadoje, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.
M.Pakalnis: „Mes liguistai žiūrime į naują architektūrą istoriniame kontekste“
Vilniaus miesto vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis patvirtino, jog projekto statybai leidimas kol kas neišduotas: „Parašėme pastabas, kurios buvo ir viešai skelbtos. Susijusios ir su siluetu, ir su santykiu senos ir naujos architektūros, ir su bažnyčios dominavimo siluete išsaugojimu. Tą projektą atmetėme ir jie tą projektą turi taisyti. Mano žiniomis, tą ir daro. <...> Šitoj vietoj tik vienas sprendimas gali būti – kol nematysim, kad yra pateiktas geras sprendimas, leidimas statyboms nebus išduotas.“
Komentuodamas dailės istorikų ir paveldosaugininkų teiginius apie komunikacijos trūkumą, M.Pakalnis sakė: „Komunikacijos buvo tiek, kiek nustato teisės aktai, bet kad jie nustato per mažai – irgi faktas. Turėtų būti padaryta taip, kad tie projektai, kuriuos norima įgyvendinti senamiesčio apsaugos zonoje, privalomai būtų svarstomi su visuomene, kaip yra svarstomas ženkliai paprastesnių objektų tvarkymas. Šito kol kas nėra. Aplinkos ministerija, kiek aš žinau, teisės aktus taisys. O mes, kadangi svarstymo nebuvo, vis tiek parašėme vystytojams rekomendaciją, kad tas svarstymas būtų atliktas. Ir tą patį padarė Kultūros paveldo departamentas.“
Paklaustas, kodėl pastaruoju metu Vilniuje susiduriame su situacija, kai paveldosaugos objektais susidomima tik tuomet, kai investuotojas greta arba vietoje istoriškai reikšmingo objekto ima plėtoti savo projektą, M.Pakalnis teigė, jog pagrindinė problema yra ta, kad turtas įsigyjamas aiškiai nežinant visų apribojimų.
„Tai labiau matėsi „Misionierių sodų“ atveju, kai iš tikrųjų buvo parduotas turtas ir nebuvo dokumentų, kurie tiksliai apibrėžtų, ką ten galima daryti. Šituo atveju, kai dabartiniai savininkai įsigijo turtą, tai vietos detalusis planas tikrai buvo. <...> Buvo pasakyta, kas ten gali būti ir kiek kvadratinių metrų pastatų gali atsirasti. Ir šitie rodikliai nesikeitė. Pasikeitė pastato naudojimas ir pasikeitė, keičiant detalųjį planą, statybos galimybės dviejuose plyšiuose“, – kalbėjo M.Pakanis.
Vis tik kalbėdamas apie visuomenės reakciją į panašaus pobūdžio projektus, M.Pakalnis atkreipė dėmesį į perdėm skeptišką požiūrį: „Mes labai liguistai žiūrim į naują architektūrą istoriniam kontekste. Sakyčiau, tai tikrai liguistas visuomenės požiūris, nes nesugebama priimti to, kad istorinio pastato fone arba istorinio užstatymo fone, gali būti nauja, šiuolaikinė statyba. Didelei daliai visuomenės tai yra tam tikras pasaulio suvokimo iššūkis. Jie kitaip suvokia. Jiems atrodo, kad jei statytumėm tokius pastatus, kaip prieš 300 metų statėm, tai būtų viskas gerai. O kadangi yra statomas naujas pastatas, tai yra nepriimama“, – kalbėjo Vilniaus miesto vyr. architektas.
