Stasys Lipskis: „Rimanto scenarijai tapo Lietuvos kino istorijos dalimi, tačiau visų pirma jis buvo jautrus prozininkas“
Nors reiškėsi įvairiose su rašymu susijusiose srityse, tačiau visų pirma Rimantas Šavelis buvo prozininkas. Jo kūriniai pasižymėjo gražia kalba, vaizdingu ir jautriu pasakojimu apie kaimą ir jo gyvenimą. Kadangi mokėsi Maskvoje, kur 1970 metais baigė aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus, čia jis suartėjo su kino kūrėjais ir šitaip jo gyvenime atsirado kinas.
Daug metų jis dirbo Lietuvos kino studijoje, kur bendradarbiavo rašydamas scenarijus kino filmams. Be abejo, garsiausias jo kūrinys – romanas ir scenarijus filmui „Tada Blinda“, po kurio Šavelis tapo pripažintas ir gerbiamas scenaristas. Vėliau pasirodė trys puikūs darbai kartu su Algimantu Puipa – tai filmai „Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Vilko dantų karoliai“, kuriems Rimantas parašė scenarijus. Visi jie yra tapę Lietuvos kino klasika.
Vėliau labai skaudžiai reagavo matydamas apleistą, niokojamą, o paskui parduotą ir nugriautą Lietuvos kino studiją. Tai buvo ir dalis jo paties asmeninės istorijos, kuri šitaip gėdingai buvo atiduota privačiam verslui ir užstatyta gyvenamaisiais namais. Tai jis priėmė kaip lietuviško kino istorijos nurašymą ir išmetimą.
Savo laiku Rimantas bičiuliavosi su poetu Pauliumi Širviu, o po jo mirties parengė atsiminimų knygą „Geriu žalią tylą“, kuri pasirodė 2004 metais. O štai vakar Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vyko Alfonso Pakėno knygos apie Širvį „Palik tik dainą man“ pristatymas, kurioje yra publikuoti ir Rimanto atsiminimai. Po renginio knygos autorius man įdavė egzempliorių perduoti Rimantui. Planavau artimiausiomis dienomis perduoti jo šeimai, vildamasis, kad Rimantas galės šią knygą bent pavaryti, mat pastaraisiais metais regėjimas buvo jau ne tas, tačiau nesuspėjau.
Buvau jo kaimynas, tad dažnai susitikdavome. Ji vis pergyveno, kad išmiršta jo artimiausi draugai, su kuriais tiek metų kartu buvo eita. Vis apgailestavo, kad bičiulių ratas taip sparčiai mažėja. Dar tikėjosi kitais metais atšvęsti savo 80-metį, deja, nesulaukė. Šį jubiliejų teks mums paminėti vieniems, skaitant jo paliktas knygas ir žiūrint pagal jo scenarijų sukurtu filmus.
Saulius Šaltenis: jis turėjo galingą humoro jausmą
Rašytojas Saulius Šaltenis taip pat prisiminė R.Šavelį. Jo pasakojimu, su jie nebuvo artimi draugai, tačiau „jis buvo labai malonus ir mielas žmogus, turėjęs galingą humoro jausmą.“
„Paskutinį kartą jį sutikau prieš keletą metų prie parduotuvės. Išeinu ir žiūriu, kad kažkas stovi ir dairosi. Šūktėlėjau: „Šaveli, ką darai?“ Jis atsisuko ir nusijuokė. Jo šypsena visada man liks atmintį“, – prisiminė jis.
S.Šaltenio žodžiais, R.Šavelis puoselėjo kaimišką kultūros tradiciją bei rašė „dorą ir nuosaikią prozą“.
„Jis buvo linksmas, bet ir skausmingas rašytojas“, – teigė rašytojas.
