Paroda jau rodyta Taline ir Rygoje, Vilniuje veiks iki gegužės 5 d.
Baigiantis XIX amžiui, prasidėjo naujas, audringas rusų kultūrinio gyvenimo periodas. Jis įėjo į kultūros istoriją sidabro amžiaus pavadinimu ir laikomas rusų dvasinės kultūros renesansu. Jo pradžia siejama su „Meno pasaulio“ sambūrio veikla, kai jauni Peterburgo ir Maskvos dailininkai pareiškė prieštaraujantys akademizmo principams, estetinėms revoliucinių demokratų pažiūroms ir kilnojamųjų parodų realizmui. Save jie laikė naujos meninės pasaulėjautos žmonėmis ir visa savo kūryba gynė koncepciją menas menui.
Sidabro amžius brendo steigiantis vis naujiems meno susivienijimams, tarp kurių bene solidžiausiai atrodė Rusų dailininkų sąjunga, „Meno pasaulis“, „Būgnų valetas“, „Žydroji rožė“. Jų nariai aktyviai rengė parodas, rašė, skleisdami savo menines pažiūras, spaudai, skaitė paskaitas. Labiausiai pastebimi savo kūryba tuomet buvo Aleksandras Benua, Mstislavas Dobužinskis, Nikolajus Rerichas, Markas Šagalas, Michailas Vrubelis. Jų talentas palietė visas meno šakas.
Sidabro amžiaus dailė žinoma ne tik Rusijoje. Jos yra šalyse, į kurias po 1917 m. revoliucijos emigravo nemaža dalis rusų dailininkų, jos pavyzdžių turi ir Lietuva, Latvija, Estija. Trijų valstybių muziejininkai surengė parodą, skirtą sidabro amžiui. Parodose Taline ir Rygoje dalyvavo Estijos dailės muziejus (Talinas), Tartu dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus (Ryga), Literatūros ir muzikos muziejus (Ryga), Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilnius), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas).
Vilniuje atidaroma paroda kiek kitokia – joje daugiau kūrinių, saugomų Lietuvos dailės muziejuje. Bet ji, kaip ir Rygoje, turi keletą teminių ekspozicijų. Parodos dalis „Amžinybės šauksmas“ skirta ryškiausiems rusų simbolistams (N. Rerichui, M. Vrubeliui, Nikolajui Sapunovui). Parodos dalyje „Sidabro amžiaus žmonės“ eksponuojami dailininkų amžininkų, šeimos narių, kultūros asmenybių portretai. Tai Nikolajaus Bogdanovo-Bielskio, Vasilijaus Surikovo darbai.
„Naujojo meno principų“ dalyje eksponuojami ankstyvojo rusų avangardo dailininkų (M. Šagalo, Natalijos Gončiarovos, Michailo Larionovo) kūriniai. Drobėse, kurias matome parodos dalyje „Šviesa ir oras“, atsispindi impresionistinės tapybos bruožai, ryškūs Isako Levitano nuotaikos gamtovaizdžiuose. Parodoje taip pat eksponuojami Arkadijaus Rylovo, Apolinarijaus Vasnecovo, Konstantino Korovino peizažai. XX a. pradžios mene miesto tema buvo traktuojama įvairiai, tai atsispindi parodos dalyje „Dailininkas ir miestas“. Miestas vaizduojamas nuo atgrasiais kaminų siluetais bauginančio vaizdinio iki migloto gražaus prisiminimo. Tokius urbanistinius peizažus kūrė Vasilijus Meškovas, M. Dobužinskis.
Parodos dalis „Ištakos“ skiriama tautinio identiteto paieškoms. Baigiantis XIX a., dailininkai atsigręžė į praeitį, ieškojo įkvėpimo liaudies mene. Patriarchalinėje senovėje jie įsivaizdavo matą idilišką pasaulį, kuriame žmonės gyvena ir dirba sutardami su gamta ir Kūrėju. Boriso Kustodijevo, Filipo Maliavino, Konstantino Veščilovo drobėse daug kuklaus gyvenimo džiaugsmo ir ramaus pasitikėjimo žeme. Savo galinga vaizduote tautos praeitį regėjo ir N. Rerichas, šviesiais stačiatikių šventųjų veidais ir cerkvių siluetais bandęs išreikšti pasaulio vienovę.
