Menotyrininkai D. Andriulionį vadina nuošalės kūrėju – ir geografine, ir metafizine prasme. Autorius nesiveržia į avangardą, jo atradimai gimsta įsistebeilijus į danguje pulsuojančius šviesulius. Tie darbai primena archeologų brėžinius.
Jo kūrinių idėjas gimdo kiti menai, ypač literatūra. Tapybai būdinga – archajiškų civilizacijų architektūros ženklai, baltų mitologijos klodai, germanų runos bei rytiečių mandalos. Dailininkas it alchemikas naudoja jam vienam pažįstamą techniką, lydydamas drobėse savo vizijų auksą. D. Andriulionio paveiksluose kyla saulė, ta pati saulė, kuri kilo ir prieš du tūkstančius metų, papila saują žiežirbų šalčiu tviskančios žvaigždės, lyg šešėlis šmėsteli laivas pakeltomis burėmis, kažką sako praeities dulkėmis apsinešę kryžiai, pagonybės ženklai bei simboliai. Tapytojui įdomiausia yra ieškojimas, vidinių pajautų šifravimas bei inkrustacijos.
D. Andriulionio drobių erdvėje jaučiama žmogaus dvasia, kūrėjo esatis. Lietuvių dailės panoramoje tai ryški, savita meninė asmenybė, savo drobėse kurianti įsimenančius plastinius vaizdus. Ir visai nesvarbu, kad mums visai nežinoma jų reikšmė. Į juos norisi žiūrėti dar ir dar.
Paroda atodaroma šeštadienį, 17 val. ir veiks iki gegužės 17 d.
