Buvo pristatytas ne vienas argumentas, kodėl paminklas turėtų išlikti – prisiminti P.Cvirkos literatūriniai pasiekimai, keltas paveldo klausimas, istorinių miesto sluoksnių ir sudėtingos istorinės atminties išsaugojimo būtinybė.
Renginį moderavusi rašytoja Aušra Kaziliūnaitė teigė, jog Rašytojų sąjunga prieš pusantro mėnesio išplatino kreipimąsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių bei kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską, kuriame raginama paminklą P.Cvirkai palikti. Pasak A.Kaziliūnaitės, atsakymo į šį raštą iš Vilniaus miesto mero iki šiol nesulaukta.
„Mums atrodo, kad trūksta diskusijos su visuomene, trūksta įsitraukimo, įsiklausymo į įvairiais bendruomenes, taip pat ir į rašytojų bendruomenę“, – sakė A.Kaziliūnaitė.
Paulė Kuzmickienė: P.Cvirka išdavė valstybę
Prieš pradėdama savo pasisakymą, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė atkreipė dėmesį, jog turbūt vienintelė iš 11 pakviestų kalbėtojų atstovauja pozicijai, jog P.Cvirkos paminklas turėtų būti nukeltas, ir neslėpė pasigedusi „įvairesnių pašnekovų“.
Pasak P.Kuzmickienės, iniciatyva nukelti paminklą kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams, kurie savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei iškėlė klausimą, kodėl sostinėje vis dar stovi paminklai ir ženklai „politiniams veikėjams, kurie išdavė Lietuvą“ – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai.
„Priėmėme sprendimą nukelti Cvirkos paminklą ir išgydyti laisvo Vilniaus vietą nuo okupacinio ženklo. <...> Grupėje sutarėme – apie P.Cvirką nekalbame kaip apie rašytoją, nes tas paminklas nebuvo statytas jam kaip rašytojui. Mes apie jį kalbėjome kaip apie politinį, visuomeninį veikėją, kuris išdavė savo valstybę, kolaboravo su okupantų valdžia, kas Lietuvos tautai ir valstybei reiškė labai daug. Už tai jam ir buvo pastatytas paminklas“, – sakė P.Kuzmickienė.
Ji taip pat siūlė nepamiršti, jog P.Cvirka buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas: „Ką tai reiškė tuo laikotarpiu? Tai reiškė tai, kad greičiausiai kai kurių rašytojų likimai buvo nulemti būtent P.Cvirkos, jis dalyvavo tų žmonių valymuose ir tai liudija protokolai.“
Pasak P.Kuzmickienės, kaip atrodytų skveras, nukėlus P.Cvirkos paminklą, kol kas neaišku. Ji paminėjo keletą jau anksčiau 15min pristatytų siūlymų – pavyzdžiui, įrengti kūrybines erdves po atviru dangumi jauniesiems menininkams ar įkurti „cukrinių avinėlių“ pievą.
„Šiuo metu konkretaus pasiūlymo nėra. Yra tik sutarimas, kurį įrašėme į koalicijos sutartį – skelbti konkursą konceptualiai idėjai“, – kalbėjo P.Kuzmickienė, atkreipusi dėmesį, jog svarbu šioje erdvėje išsaugoti augmeniją bei ieškoti vienijančių sprendimų su netoliese iškilsiančiais Tautos namais.
Kultūros ministerija ragina neskubėti, Lietuvos dailininkų sąjunga – nenaikinti paveldo
Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė teigė, jog Kultūros ministerijos pozicija nepasikeitė – prieš keletą mėnesių sulaukus jau minėto Rašytojų sąjungos kreipimosi, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kvietė savivaldybę neskubėti priimti sprendimo ir klausimą gerai apsvarstyti.
Anot viceministrės, sovietmečio laikotarpio tyrimų yra pernelyg mažai, jie nesisteminiai, o ir pati valstybės pozicija nėra iki galo aiški: „Siūlom neskubėti išardyti vieno iš nedaugelio išlikusių tą laikotarpį atspindinčių skverų. Kaip tas skveras galėtų atrodyti ateityje, kokios ten galėtų būti koncepcijos, idėjos – tai yra diskusijų klausimas.“
I.Veliutė taip pat pridūrė, jog jai kyla panašus klausimas kaip ir menotyrininkei Rasai Antanavičiūtei – ar nugriaudami paminklą ištrinsime tą istorijos laikotarpį, kurį jau ir taip pergyvenome, ar tai bus tik tam tikrų žmonių ambicijų patenkinimas?
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Edita Utarienė teigė, jog LDS, kartu su Lietuvos dailės istorikų draugija ir Tarptautine dailės kritikų asociacija, savo poziciją jau pristatė atsakingoms institucijoms, ji taip pat jau buvo publikuota žiniasklaidoje. Susitikimo metu pareiškimas buvo perskaitytas dar kartą.
E.Utarienė taip pat tikino, jog šiuo atveju į situaciją buvo žvelgta iš paveldo perspektyvos: „Mes žiūrėjom kaip į paveldo objektą, kaip palikimą jaunosioms kartoms, kad skveras būtų išsaugotas ateičiai kaip XX a. vidurio paveldo dalis.“
LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė klausė susirinkusiųjų: „Kas atsitinka, kai šalinam sovietinės epochos ženklus iš viešųjų erdvių? Mes nepaliekame teritorijos, kur būtų galima mokytis apie istoriją ir ugdyti laisvų asmenybių kritinį mąstymą. <…> Šito klausimo ideologizavimas priešina visuomenę, kas, mano galva, yra visiškai antidemokratiška veikla. Tai epocha, kurią turime tyrinėti, siekdami užaugti laisvais žmonėmis, iš tikrųjų išsilaisvinti nuo sovietinio mentaliteto. Siūlau rimtai pagalvoti – kodėl tai darome sovietiniais būdais?“.
Kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė į P.Cvirkos paminklą kvietė pasižiūrėti miesto kultūros politikos tyrimų aspektu.
„Kaip mes bekalbėtume apie Cvirką, teisėtu būdu skulptūros nuimti turbūt negalėsim. Iš tikrųjų nežinau, kaip miestas tai galėtų daryti, kaip panaikinti [paminklo] teisinę apsaugą. Galbūt yra tam tikrų politinių būdų, kaip eiti ir spausti tam tikras institucijas, kreiptis į jas.
Priminsiu, kad Kaune taip pat stovi Cvirkos paminklas, tačiau teisinė apsauga jam jau panaikinta 2016 m., ją panaikino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba“, – kalbėjo S.Trilupaitytė.
Miestas, prarandantis savo istoriją
Menotyrininkė Laima Kreivytė teigė, jog ši diskusija parodė, kad kategoriškos nuomonės retai kada būna teisingos – dažnai viskas būna gerokai komplikuočiau: „Neturėtume su savo kultūros paveldu, viešosiomis erdvėmis ir istorija elgtis taip, kaip iš tikrųjų vyko sovietmečiu – „išsivalom“ ir pastatom [paminklus] tik tam, kas yra lojalus. Vis dėlto, galbūt jau esam brandesnė visuomenė ir galim suvokti tos istorijos perturbacijas.“
L.Kreivytės teigimu, vertybė yra diskusija, o ne vienos politinės linijos sekimas ir skulptūros nukėlimo įtraukimas į koalicijos sutartį. „Man yra absoliučiai nepriimtinas toks meninių reikalų sprendimas ir absoliučiai nepriimtina daryti kažkokias šizofreniškas operacijas, atskiriant Cvirką-rašytoją nuo to Cvirkos, kuris važiavo „atvežti saulę“, – kalbėjo menotyrininkė ir pridūrė, jog šiandien miestiečiai nėra tikrieji savo miesto šeimininkai, nes apie sprendimus viešosiose erdvėse jie tėra tik informuojami.
Menotyrininkė Agnė Narušytė tikino, jog negalima vienareikšmiškai vertinti asmenybių ir išmesti jų į istorijos šiukšlyną.
„Šiandien miestas darosi svetimas, nes praranda savo istoriją. Tas paminklas, kuris vis dar tebestovi, sukelia šitiek kalbų – mums reikia būtent tokių vietų, kur galėtume ateiti ir ginčytis apie istoriją, nes ta istorija nėra paprasta ir šitas paminklas mums primena, kaip žmonės, tokie kaip mes, užėjus siaubingiems dalykams, keičiantis sistemoms, keičiantis ideologijoms, grasinant tankais, trėmimais, sušaudymais ir pan., kaip tie žmonės apsisprendžia. Kas kokių vertybių laikosi, kas jų nesilaiko? Kad galėtume patys savęs paklausti – kaip mes pasielgtume tokioje situacijoje? Ir suvokti, kad iš tikrųjų nežinome, ką darytume, kad ir kaip gražiai save įsivaizduotume“, – kalbėjo A.Narušytė.
Apie miestą, prarandantį savo istoriją, kalbėjo ir miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius. Jis teigė, kad kiekviena valdžia naikina prieš tai buvusių valdžių ženklus ir kuria savus: „Nekalbant arba kalbant tik blogai apie tam tikras epochas, pvz., sovietmetį, gaminama karta, kuri neturi istorinės atminties, neprisimena savo senelių, prosenelių ir kitų gyvenimų.“
Klaidą padaręs literatūros klasikas?
A.Kaziliūnaitė perskaitė susitikime dalyvauti negalėjusio, tačiau savo poziciją norėjusio išreikšti Tomo Venclovos laišką, kuriame teigiama, jog P.Cvirka yra lietuvių literatūros klasikas, kurio romanai, apsakymai, novelės bei pasakos įeina į lietuvių literatūros aukso fondą.
„Petras Cvirka, kaip Salomėja Nėris ir daugelis kitų, 1940 m. ir vėliau pagarbino komunizmą, taigi, susitepė kolaboravimu. Tačiau juo susitepė ir Vincas Krėvė, ir Vincas Mykolaitis Putinas, ir Justinas Marcinkevičius, kurių nuopelnais lietuviškieji patriotai neabejoja.
Į tai paprastai atsakoma: gal ir taip, bet Cvirka ir Nėris atvežė į Lietuvą „Stalino saulę“. Beje, paklauskime savęs – o jei nebūtų vežę? Jei Nėris nebūtų parašiusi poemos apie Staliną, o Cvirka savo tuometinių straipsnių ir apybraižų, ar Lietuvos likimas būtų pasikeitęs bent per colį? Tada jis nepriklausė nei nuo Cvirkos, nei nuo Nėries, pagaliau nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus. Priklausė tik nuo Kremliaus, susimokiusio su Berlynu.
Aišku, būtų daug gražiau, jei minėtieji asmenys nebūtų pasielgę taip, kaip pasielgė, bet tai tik jų reputacijos, o ne Lietuvos likimo klausimas. Manau, kad tokių asmenų vardais nedera, pavyzdžiui, vadinti mokyklų. Tačiau nedera ir griauti jų paminklų. Jie vis dėlto turi neabejotinų nuopelnų, o šie, mano manymu, žymiai pranoksta jų nuodėmes“, – teigiama T.Venclovos laiške.
Savo poziciją pristatė ir rašytojas Gasparas Aleksa, šiuo metu, besiremdamas liudininkų pasakojimais ir archyviniais šaltiniais, rašantis knygą apie P.Cvirką, kuri, anot jo, vadinsis „Baik cirkus, Cvirka”.
G.Aleksa teigia neneigiantis, jog P.Cvirka kolaboravo su sovietų valdžia, tačiau kvietė prisiminti laikmečio realijas – esą tuo metu vyko kova tarp fašizmo ir stalinizmo, o Europos tautos dorai nesuvokė artėjančios tragedijos. Iš pradžių jos nesuvokė ir Paryžiuje marksizmu susidomėjęs P.Cvirka, tačiau ilgainiui, pasak G.Aleksos, rašytojas suprato, ką padarė ir „į kokį mėšlą įsivėlė“.
„Drįstu sakyti, kad už savo klaidą jis sumokėjo brangiai, o jo kūriniai, parašyti tarpukariu, yra lietuvių literatūros lobynas“, – sakė G.Aleksa.
