Kokią funkciją bei vaidmenį šis naujai sutvarkytas skveras įgaus miesto gyvenime, parodys laikas. O jo atidarymo proga siūlome trijų skirtingų profesionalų – parkotyrininko, architekto bei medžių specialisto – požiūrį į tai, kaip jie mato šią teritoriją ir kokias pamokas ateičiai galima išmokti iš visos šios istorijos.
Tipinis kičo pavyzdys
Dr. Dainius Labeckis, parkotyrininkas
Šio skvero atnaujinimo projektas nuo pat pradžių vyko ydingai, nederinant jo su vietos gyventojais, o vėliau ignoruojant bendruomenės išsakytą kritiką bei pastabas. Iš esmės Vilniaus savivaldybė visą laiką komunikavo konflikto keliu, todėl parko atnaujinimas tik dar sykį parodė, kad senos valdymo, pinigų įsisavinimo bei projektų „prastūmimo“ praktikos šiandien tebėra veiksnios ir tai vertinu kaip didžiausią problemą.
Neabejotinai skveras pasikeitė neatpažįstamai. Eiliniam miestiečiui tai gal ir gali pasirodyti labai vertinga. Tačiau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, akivaizdu, jog iš šios miesto, kurio senoji dalis yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, viešosios teritorijos ištrinta daugelis buvusių istorinių ženklų. Šio skvero rimties ir sakralumo atmosferą – nereikia pamiršti, kad jis stovi ant kapinių – drastiškai keičia pramoginė funkcija.
Žvelgiant į atliktus tvarkybos bei apželdinimo darbus, akivaizdus yra to paties modelio, anksčiau pritaikyto Bernardinų sode ar Lukiškių aikštėje, kartojimas. Susidaro įspūdis, kad šis projektas – tiesiog yra kopija, be jokios kūrybos ir vaizduotės. O ką jau kalbėti apie subtilų ir jautrų požiūrį į konkrečią istorinę aplinką... Užtenka pažvelgti į naujai perbraižytus ir išvingiuotus skvero takus, kurie neturi nieko bendro su buvusiomis ir nusistovėjusiomis trasomis. Tad atnaujintame skvere neberandu to urbanistinio istoriškumo matmens, kuris taip pat buvo šios teritorijos istorijos dalis.
Skvere lengviau atpažinti jau kitur matytus projektuotojų brėžinius ir net elementarias klaidas, nei buvusius šios vietos požymius.
Dabar skvere lengviau atpažinti jau kitur matytus projektuotojų brėžinius ir net elementarias klaidas, nei buvusius šios vietos požymius, kurie formavo jo istorinę vertę. Tokiu būdu iš principo yra neigiamas vienas pamatinių kraštovaizdžio planavimo principų, kuriuo akcentuojamas vietos dvasios išsaugojimas.
Kyla mintis, kad čia viskas padaryta tam kartui, pirmam įspūdžiui, bet ilgalaikė perspektyva yra labai miglota tiek kalbant apie brandžius medžius ir jų likimą, tiek ir apie fontanus, kurių priežiūrai reikės nuolatinių lėšų. Paprastai skverai ir parkai yra kuriami šimtmečiams, na, o šiuo atveju, kaip, beje, ir daugeliu kitų, tai primena vienadienę akciją.
Reformatų skveras – tipinis kičo pavyzdys, kurio atnaujinimui pritaikyta serijinė gamyba. Čia pilna naujų detalių – architektūrinių bei gamtinių, – tačiau pati erdvė nebetekusi savo istoriškumo. Nėra čia nei gilios minties, nei išliekamosios vertės požymių, todėl man net kyla klausimas, ar šią vietą vis dar korektiška vadinti tuo pačiu vardu.
Skveras visiems?
Gintautas Tiškus, architektas, urbanistas
Šis projektas man, kaip profesionaliam architektui, buvo svetimas nuo pat pradžių, mat jame nei popieriuje, nei dabar, tikrovėje, nematau jokios urbanistinės-architektūrinės idėjos. Tai tiesiog suolelių, vingiuotų takelių ir želdinių chaosas. Tuo tarpu mieste, juolab, jo istorinėje dalyje, kiekvienas parkas ar skveras, bet kuri viešoji erdvė, turėtų išsiskirti iš kitų, o jų funkcija turėtų būti daugiau nei tik praktinis naudojimas.
Šią rekonstrukciją turėtume vertinti ir kiek iš platesnės perspektyvos. Pastaruosius kelerius metus apie projektą buvo daug kalbėta, rašyta, diskutuota, protestuota. Mano galva, tai vienas neskaidriausių pastarojo meto viešosios erdvės rekonstrukcijų darbų. Skuboti projektavimo darbai, iš aukštai nuleista rekonstrukcijos idėja, visuomenės balso ignoravimas, „Eikos statyba“ dalyvavimas, neskaidrus finansavimas, viešųjų pirkimų tarnybos išvada dėl netinkamai vykdytų darbų – visa tai yra sudėtinė Reformatų skvero rekonstrukcijos dalis, kuri, pripažinkime, kvepia prastai. Todėl ar galima gerai kalbėti apie rezultatą, jei pats jo procesas yra pilnas ydų? Negalima iš principo pozityviai vertinti to, kas buvo daroma nepaisant viešosios nuomonės, aktyvių piliečių ir bendruomenės pozicijos.
Žvelgiant iš urbanistinės pusės, labai didelę šio skvero teritoriją užima buvusios kapinės, kurios paliktos tiesiog apželdintos žole. Čia reikia sutikti, kad tai, matyt, geriausias būdas paženklinti senąją laidojimo vietą. Tačiau ir pietinė skvero pusė taip pat yra visiškai nefunkcionali. Belieka tik šiaurinė dalis, kuri yra „gyva“, mat joje įkurdinta vaikų žaidimo aikštelė. Tad tenka konstatuoti, jog šio skvero sutvarkymo naudą labiausiai pajus aplinkinių namų gyventojai. Ši viešoji erdvė bus tartum jų kiemų pratęsimas.
Tačiau tikėtis, kaip teigia Vilniaus meras, jog į Reformatų skverą ims plūsti žmonės iš įvairių Vilniaus rajonų, mano galva, yra labai naivu. O ką gi jiems čia veikti? Nieko. Nebent sėdėti ant labai tankiai sugrūstų suoliukų. Iš to peršasi išvada, kad šis skveras orientuotas į pagyvenusius žmones. Žinoma, tame nėra nieko blogo, tačiau tai paneigia skvero funkcionalumą „visiems“.
Sugalvojama rekonstruoti, tačiau visiškai nemąstoma apie tai, kokia bus šios teritorijos paskirtis, kokia funkcija, kokia jos idėja.
Būtent iš šios perspektyvos atsiveria ypač svarbi viešųjų erdvių tvarkymo problema – sugalvojama rekonstruoti, tačiau visiškai nemąstoma apie tai, kokia bus šios teritorijos paskirtis, kokia funkcija, kokia jos idėja. Pasakyti, kad skveras skirtas visiems – tai tuščiažodžiauti. Todėl teritorijos tvarkybos darbai turėtų prasidėti nuo aiškios formuluotės, ko iš šio skvero ar aikštės tikimasi po to, kai rekonstrukcija bus baigta. Dabar tik laikas parodys, kas nutiks su Reformatų skveru, kas jį „apgyvendins“. Tačiau, remiantis normalia praktika, tokios teritorijos formuojamos pradedant iš kitos pusės – kokią šią teritoriją matome mes dar iki jos rekonstrukcijos. Būtent todėl čia itin svarbus savivaldos bendradarbiavimas su vietos bendruomene. Ir kaip tik to Reformatų skvero tvarkybos istorijoje labai pritrūko.
Žinoma, tokio požiūrio kritikai sakys: juk buvo šabakštynas, o dabar padaryta tvarka. Tačiau, viena vertus, kyla klausimas, kodėl miestas buvo apleidęs šią teritoriją? Kita vertus, ar esama tvarka būtinai geriausia iš galimų? Mano manymu, tikrai ne. Tačiau apie skvero reikmes ir galimybes nebuvo iš anksto galvojama ir tariamasi, todėl ir turime tai, ką turime. Dabar tai puikiai atskleidžia visoje Lietuvoje paplitusį europinių pinigų įsisavinimo modelį, kai sąmata išpučiama iki maksimumo ir teritorija prikaišoma begalės nereikalingų, nefunkcionalių, estetiškai neapgalvotų sprendimų.
Požiūris į medžius yra barbariškas
Algis Davenis, Lietuvos arboristikos centro vadovas
Žvelgiant iš žaliųjų miesto gyventojų – medžių perspektyvos – pastaruoju metu Lietuvoje vykstantys parkų, skverų ir aikščių atnaujinimo darbai yra niekaip nesuderinami su jų gerove. Tas pats tinka kalbant ir apie Reformatų skverą Vilniuje. Šioje atnaujintoje miesto erdvėje brandžių medžių gyvenimu yra visiškai nepasirūpinta. Deja, jau ne vienus metus Vilniuje stebimas senųjų medžių džiūvimas, kurį tiesiogiai lemia viešųjų erdvių rekonstrukcijos.
Reikia pastebėti, kad daugelis architektūrinių urbanistinių sprendimų, trinkelių gausa, takelių pločiai, tėra viešųjų ryšių akcija, gražiai pateiktas paveikslėlis, negalvojant apie tai, kaip medžiai išgyvens šioje betono dykynėje. Maža to, nepasimokyta ir iš senų klaidų, pavyzdžiui, Lukiškių aikštės, kurioje dalis senųjų liepų jau nudžiūvo, kitos pamažu miršta. Ir visa tai susiję su beatodairišku betonavimu, medžių šaknų apkapojimu ir pernelyg mažos, natūralios vietos palikimu natūraliam jo augimui. Tad belieka daryti išvadą, kad šiandien dominuojantis požiūris į medį yra barbariškas.
Dabar jau kelintus metus iš eilės, taip pat ir šią vasarą, stebime didelio karščio bangas. Kaip tokioje situacijoje „jaučiasi“ medžiai, apsupti kietosios dangos sluoksniu? Problema ir ta, kad laistymo sistemos yra apgalvotos krūmams, gėlėms ar vejai ir labai retai – brandiems medžiams, kurių drėgmės poreikis tokioje aplinkoje yra išties labai didelis. Tad vietoj natūralaus medžių augimo ir senėjimo, mes turime paspartintą jų marinimą.
Reformatų skvero perspektyvos, žvelgiant į brandžiųjų medžių likimą, yra labai niūrios.
Nors dabar visi nori būti arčiau gamtos, o miestai deklaruoja savo žalumą ir giriasi kiekviena žaliąja erdve, tačiau realybėje buldozeriu einama prieš medžių saugojimą ir visiškai negalvojama apie jų likimą po dešimties ar penkiasdešimties metų. Tad Reformatų skvero perspektyvos, žvelgiant į brandžiųjų medžių likimą, yra labai niūrios.
Reikia pripažinti, kad ir naujai sodinamų medžių augavietėms taip pat yra palikta pernelyg mažai vietos. Juk šio skvero teritorija – tai kultūrinis sluoksnis, kitados užpiltas derlingesne žeme ir todėl, iš esmės, pritaikytas augti tik žolei, bet ne medžiams. Sąlygos medžiams augti miestuose iš esmės yra žiaurios. Todėl jei sąmoningai ir toliaregiškai neinvestuojama į medžių gerovę, tuomet žaliosios miestų erdvės yra ne kas kita, kaip butaforija ir populizmas.
Nebus sveikų medžių, jei nebus sveikos aplinkos. Lygiai taip pat, nebus sveikos aplinkos, jei nebus sveikų medžių. Gali būti gražūs takeliai ir krūmeliai, tačiau tarp mirštančių medžių ir žmogui nebus gera gyventi.
