Kaip trečiadienį pranešė universitetas, pusantrų metų vykdytų darbų metu aptikti XVII–XVIII amžiuose tapyti saulės laikrodžiai yra „vienas iš netikėčiausių VU tvarkybos darbų atradimų“.
„Iki šių restauracijos ir tvarkybos darbų buvo nežinoma, kad po tinku ir dažais slėptųsi tokie istoriniai lobiai – jų atradimas gerokai pakoregavo darbų eigą. Restauratoriams įvertinus radinio vertę, buvo nutarta šiuos elementus atidengti visuomenei“, – pranešime sakė VU Turto valdymo ir paslaugų centro projektų vadovė Rasa Rožanskienė.
Pasak jos, antrajame aukšte atidengtas saulės laikrodžio fragmentas išlikęs iš XVII a. – skalės likučiai ir keli skaitmenys, trečiajame – iš XVIII a., mat šis aukštas buvo pristatytas vėliau.
„Ankstesnių rekonstravimų metu saulės laikrodžiai, matyt, neatrodė svarbus elementas, tad jie buvo uždažyti – greičiausiai tai įvyko XIX a.“, – teigia R.Rožanskienė.
Anot VU atstovės, išsamesnių tyrimų laukiantys saulės laikrodžiai turėjo skirtingą paskirtį – trečiame aukšte vaizduotas saulės laikrodis su mėnesių grafiku, lentelės kraštuose – astrologiniai ženklai, trečio aukšto dešiniajame kampe – „nelygių valandų“ laikrodis.
Jos teigimu, siekiant laikrodžius vėl „įdarbinti“, reikalingi kruopštūs gnomonikos skaičiavimai – laikrodžių atkūrimo ir tikslaus jų centro matavimo darbai.
Po dažų sluoksniu – ir renesansiniai sienų tapybos elementai
Centrinių rūmų Bibliotekos ir Filologijos fakulteto S. Stanevičiaus kiemų fasadai taip pat slėpė ir Renesanso laikų sieninės tapybos elementus.
„Iš istorijos šaltinių ir ikonografijos galime spręsti, kad langų angos XVI a. pabaigoje – XVII a. buvo visai kitokios. Polichromijos ir architektūrinių tyrimų metu rasti duomenys leidžia tiksliai nustatyti buvusias langų angas ir jų apvadų dekorą, kiek jo yra išlikę iki šių dienų. Dalį buvusių langų angų dekoro pavyko rasti ir sėkmingai restauruoti, likusios pažymėtos įraižomis ir dažymu, todėl dabar yra aiškiai matomos“, – pasakoja R.Rožanskienė.
Daukanto kiemelyje atidengti XVII a. renesansinio mūro elementai, pasižymintys ypatinga architektūrine išraiška, teigiama pranešime.
„Šie mūro elementai buvo nuvalyti, užfiksuoti ir stabilizuoti, tad šiandien galime grožėtis kelis šimtus metų skaičiuojančiais sienų elementais. Šiame fasade buvo atrasti ir išsaugoti arkos fragmentai – tikėtina, kad tai buvo anga arba praėjimas“, – teigė VU atstovė.
Simono Stanevičiaus kieme ruošiantis įrengti lietaus nuotekų tinklą, archeologiniai tyrimai atskleidė kelių metrų gylyje esančias įvairių statinių ir grindinio liekanas.
„S. Stanevičiaus kieme per kelis tyrimų etapus nustatyta, kad beveik visa kiemo teritorija buvo užstatyta pastatais ir grindiniu. Įdomu tai, kad grindinys – daug žemesnis nei šiandieninis. Tai parodo, kad ir pats Vilniaus miesto grindinys prieš kelis šimtus metų buvo panašaus lygio“, – sako R.Rožanskienė.
Pasak jos, statinių liekanos atskleidė, jog kadaise S.Stanevičiaus kieme buvo visiškai kiti pastatai, nei šiuo metu žinoma.
„Šiuo metu vykdomi dideli archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleis daugiau detalių“, – teigia R.Rožanskienė.
Tuo metu restauruojant Šv. Jonų bažnyčios šiaurinę sieną, Konstantino Sirvydo kieme buvo rasta per 140 žmonių palaikų. Mokslininkai nustatė 96 asmenų lytį ir amžių, 15 jų buvo dar vaikai.
Tyrimas atskleidė ir tai, kokiomis ligomis sirgo mirusieji, atrasti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, daugybinės sugijusios traumos galvos srityje, taip pat mirtini sužalojimai arba sėkmingos chirurginės intervencijos atvejis – sugijusi pėdos amputacija.
