„Šio spektaklio tema apie žmogaus vienatvę, praradimus ir jų sukeltus jausmus. Juokavome, kad apsivedęs vyras pradeda trumpesnę ar ilgesnę kelionę į mirtį. Kitaip sakant, moteris yra mirtis. Taigi šis spektaklis apie nelaimingą vyrų gyvenimą, – juokiasi režisierius. – Juk našlių labai daug – kiekvienoje kaimo gatvėje bent kelios gyvena. O va surask tu našlį – kur ne kur vienas kitas...“
Mažojoje Nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrovai išvys Saulių Balandį, Moniką Bičiūnaitę, Marių Jampolskį, Evaldą Jarą, Jurgą Kalvaitytę, Dalią Michelevičiūtę, Vitaliją Mockevičiūtę, Džiugą Siaurusaitį, Jūratę Vilūnaitę. „Našlių“ scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Kotryna Daujotaitė, choreografiją – Loreta Bartusevičiūtė.
Tai yra kritinis amžius. Aš pats 40-ies skyriausi, išgyvenau krizę gyvenime – būtent šiuo periodu žmoguje įvyksta lūžiai.Kalbėdamas apie būsimą spektaklį, S. Račkys pirmiausia giria šios pjesės autorių S. Mrožeką, tikindamas, kad jis yra labai gilus ir labai protingas rašytojas, turintis puikų humoro jausmą.
Esate sakęs, kad šis autorius jus žavi, nes prasmę perteikia paprastumu...
Taip. Pjesėje yra daug filosofinių dalykų, daug absurdo dramos, bet viskas rodoma labai paprastais dalykais.
Jūsų spektaklyje vaidina 40-mečiai aktoriai. Būtent toks amžius tinka šiai pjesei?
Labai. Tai yra kritinis amžius. Aš pats 40-ies skyriausi, išgyvenau krizę gyvenime – būtent šiuo periodu žmoguje įvyksta lūžiai. Daug visokių dalykų nutinka tais metais – ar žmogus į viršų šauna, ar nugrimzta į dugną. Krizė yra matyt pažymėta tame amžiuje.
Todėl Mrožekas ir pasirinko tokius herojus, kurie yra ne seni, bet jau ir ne pirmos jaunystės.
Stereotipiškai įsivaizduojame, kad vyrams ryškiau pasireiškia ta vidurio amžiaus krizė...
Nemanau, kad tai yra vyrų ar moterų problema – greičiau paties žmogaus, individualybės problema.
Nors spektaklyje gvildenamos rimtos temos, tačiau humoro jame taip pat netrūks?
Taip. Ne veltui pirma vyro replika bus „Alaus!“. Aktorius Džiugas Siaurusaitis juokavo, kad dar niekad taip gražiai nėra pradėjęs spektaklio... (Juokiasi)
Tai didžiausias pliusas, kad į tokias temas žiūrima su humoru, o ne su sarkazmu. Manau, kad nereikia piktai tyčiotis, bet geriau pasijuokti.
Aš galvojau, kad su šiais aktoriais bus sunkiau, kad jie bus „išmandrėję“, juk visokių žvaigždžių čia yra, bet jų nuoširdumas tikrai mane nustebino.Sakiau ir aktoriams, ir sau, kad ten nieko nereikia sugalvoti – pjesės autorius viską parašė. Dažnai režisieriai, pasiėmę pjesę, specialiai ją sujaukia – nes tai, anot jų, yra režisūra. Tačiau aš ne toks režisierius. Man režisūra – darbo suorganizavimas ir aktorių priežiūra, nes geri rašytojai viską parašė.
Ar jums asmeniškai buvo kokių atradimų repetuojant su aktoriais?
Buvo, buvo... Man nesinori išskirti aktorių, tačiau tikrai buvau maloniai nustebintas. Šiaip aš labai džiaugiuosi aktoriais – šie žmonės labai užsiėmę, labai daug filmuojasi televizijos laidose ir serialuose, tačiau visi labai geranoriškai ir nuoširdžiai dirbo. Aš galvojau, kad bus sunkiau, kad bus „išmandrėję“, juk visokių žvaigždžių čia yra, bet jų nuoširdumas tikrai mane labai nustebino.
Kaip jūs pats jaučiatės režisieriaus vaidmenyje? Ar jis mielesnis už aktoriaus?
Jie visi vienodi. Kaip aktorius aš dabar nesu užverstas darbais. Dirbau Mažajame teatre, tačiau ten gana retai spektaklius stato, trūksta sąlygų. O metai bėga... Todėl išėjau iš visų teatrų, o kur pakviečia – su malonumu vaidinu. Yra labai gražių pjesių, kurias norėtum suvaidinti – bet niekas neduoda. Tada reikia imti pačiam ir pastatyti. (Šypsosi)
Nieko ypatingo ar naujo aš nedarau – puikiai suprantu, kad mano spektakliai nėra kažkokie atradimai. Mano supratimu, teatre reikia ne tik atradimų, bet ir istorijų, paprastų dalykų papasakoti. Kad žmogus atėjęs nesistebėtų užgriuvusia teatrinių atradimų lavina, tarp kurios jis kartais net pasiklysta, bet pamatytų paprastą istoriją. Tokių spektaklių labai reikia, todėl aš tokius ir darau.
O prieš premjerą naktį miegate?
Miegu, miegu... Nors mano metuose ir premjeros nereikia – ateina naktis ir neužmiegi... Atsimenu, a.a. aktorius Arnas Rosenas, kai atėjau į teatrą, skundėsi: „Ot, nemiegu naktim...“ Ir aš niekaip nesuprasdavau, kaip galima nemiegoti – juk tik padedi galvą ir jau keltis reikia 7 valandą. O dabar suprantu... (Juokiasi) 3 valandą nakties pokšteli ir viskas... Visokios mintys aplanko ir nereikia nei premjeros, nei nieko... Metai daro savo. Bet va šiąnakt labai puikiai miegojau. (Šypsosi)
