Įkvėpti genialaus rašytojo
2021 m. Lenkijoje minėtos Stanisławo Lemo 100-osios gimimo metinės. Rašytojo knygos verstos į daugybę kalbų, platų gerbėjų ratą įkvėpė ir pagal jo „Soliarį“ kurti filmai – Andrejaus Tarkovskio 1972 m. ir Steveno Soderbergho 2002 m. „Robotų pasakos“ praėjusiais metais buvo išverstos į estų ir lietuvių kalbas. Klaipėdos dramos teatre kuriamas spektaklis savotiška jubiliejinių žymiojo rašytojo gimimo metinių pabaiga. „Robotų pasakose“ tobulas robotų pasaulis, kupinas įvairiausių idėjų ir klausimų, ir visą jį nuolat smelkianti didžiausio robotų priešo – organinio blyškiaus, grėsmė.
Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje daugiausiai vaikams ir jaunimui kuriantis K. Dworakowskis pasakojo, kad jam buvo svarbiausia susitelkti ties esminiais žmogaus būseną apimančiais klausimais.
„Svarbiausia, ypatingai tiems, kas neskaitė „Robotų pasakų“ – tai, ką rodome scenoje, nėra tiesiogiai paimta iš knygos. Ji buvo išleista 1964 m. ir gerokai pralenkė savo laiką, išpranašavo technologijų bumą, kuriame gyvename. Scenoje norime parodyti kelią, nueitą nuo to laiko, kai knyga buvo rašoma, iki to, kur esame dabar. Svarbiausia ne siužetinė linija, bet metafora, kurią norėjo perteikti S. Lemas. Dėl to spektaklyje nerasite laiką pralenkiančių technologinių naujovių – mes norime susitelkti ties universaliomis savybėmis, pasakojančiomis apie žmogų“, – sakė K. Dworakowskis. Anot režisieriaus, net jei vaizduojamas robotų pasaulis, visi jo veikėjai turi labai žmogiškas savybes, „mūsų pasakojime robotiškumas yra kostiumas, tarnaujantis norint parodyti žmogų. Norėjome kalbėti ne per technologijas, o per žmogaus kūną, jo savybes, poetiką“.
Šalia futurizmo filosofija ir poezija
„S. Lemas dažniausiai siejamas su moksline technologine pažanga, jis buvo laikomas futuristu. Jis ir buvo futuristas, bet daug rečiau kalbama apie S. Lemą kaip filosofą, o tai mane domina labiausiai, – apie neįprastą požiūrį į S. Lemo kūrybą pasakojo spektaklio režisierius. – Kalbėdamas apie jį kaip filosofą dar turiu pasakyti, kad jis taip pat buvo poetas, kūręs savo aprašomą pasaulį. Būtent dėl to pasirinkome tokią spektaklio kalbą, kuria galėtume parodyti jo poetiką ir vaizdžiai perteikti metaforas.“
Režisieriui pabrėžus S. Lemo kaip įžvalgaus filosofo statusą, jam antrino ir spektaklio kompozitorius Piotras Klimekas, „Lenkijoje S. Lemas mums pažįstamas nuo pradinių klasių, jis drauge su mumis per visus augimo etapus. Kai kuriuos tekstus iš „Robotų pasakų“ skaitome mokykloje, kitus kūrinius turime atrasti patys savarankiškai. Jei iš pradžių rašytojas mus žavi kaip futuristas, mokslinės fantastikos vėliavnešys, vėliau jį pradedame atrasti kaip filosofą, darantį labai gilias įžvalgas apie žmogaus būseną. Ir labai dažnai tuomet mokslinės fantastikos aureolė net trukdo aptikti gilesnę jo tekstų prasmę“.
Anot kompozitoriaus, kuriant spektaklį buvo labai aiškus komandos pasiskirstymas vaidmenimis, „jei kalbame apie vaizdą, scenoje matome daug mokslinės fantastikos pasaulio elementų, bet kalbant apie muzikinį apipavidalinimą, skyriau didelį dėmesį žmogiškajam pradui ir tai diagnozei, kurią S. Lemas išrašo žmogui. Man, kaip asmeniui, visą gyvenimą turėjusiam sąsają su S. Lemu, buvo įdomiausia susidurti su jo klausimais apie žmogiškumą ir taip priartėti prie to S. Lemo, kuris mane visada labiausiai žavėjo ir traukė“.
Nepataikaujantis spektaklis paaugliams
Spektaklis skiriamas paaugliams nuo 12 metų, bet pats režisierius pabrėžė, kad jis stengiasi nekurti atskirų „kambarių“ vaikams ir suaugusiesiems, „labiausiai noriu sukurti erdvę, kur visi gali susitikti ir kalbėtis. Kalbant apie esminius dalykus – „Robotų pasakos“ gali sudominti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Spektaklyje paliečiami esminiai klausimai kaip meilė, mirtis, savęs paieškos. Mano svajonė, kad teatre įvyktų suaugusiųjų ir paauglių susitikimas. Gal kaip suaugusieji galėtume suprasti, kaip pasaulį įsivaizduoja tie, kuriems jį perduodame, o jie galėtų geriau suprasti, kaip jis padarytas. Tai, kas mus visus jungia ir kas mums visiems bendra – mes visi, nepaisant amžiaus, kartais negalime rasti atsakymų į svarbiausius klausimus“.
Robotai kaip žmonės
„Kuriu plazminės mašinos ir Elektrinos vaidmenis, – prisistatė aktorė Samanta Pinaitytė. – Elektrina, manau, neša mirties temą. Mūsų kalba spektaklyje ne tik verbalinė, bet ir judesio. Judesys mums visiems nėra svetimas, bet labai įdomu judesiu kurti daugiau potemių, plotmių. Manau, kad tai žiūrovams padės geriau individualiai suprasti spektaklį.“ Aktorė pabrėžė svarbų spektaklio raiškos bruožą – jame daug dėmesio kuriant reikšmes skiriama aktorių judesiams.
Aštuoni „Robotų pasakose“ vaidinantys aktoriai scenoje spektaklio metu juda labai skirtingai, taip jie įkūnija įvairių kartų robotų modelius. Pavyzdžiui, Polifazį vaidinantis Donatas Švirėnas pasakojo, kad jo personažas daugiaveidis ir labai žmogiškas, „esu panašus į žmogų judesiais, plastika“. Kitame poliaus gale – Jonas Baranauskas, senos kartos robotas, „atstovauju konservatyviąją pusę, tėvų norą apsaugoti vaikus. Vaikus gąsdiname nuo pat vaikystės, apkrauname juos draudimais, nors gal geriau leisti vaikui klysti, o ne gąsdinti“.
Spektaklyje taip pat vaidina Mikalojus Urbonas, Toma Gailiutė, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Maiskis, Jonas Viršilas.
Spektaklio scenografė ir šviesų dailininkė Marika Wojciechowska, kostiumų dailininkė Polina Nimrea, dramaturgas Robertas Jaroszas, tekstą iš lenkų kalbos vertė Viktoras Tamošiūnas.
Spektaklį lydi keliaujanti paroda
Atėjusieji į spektaklį „Robotų pasakos“ teatro antro aukšto fojė galės susipažinti su spalvinga erdvinių figūrų paroda tuo pačiu pavadinimu. 2021 m. Estijoje ir Lietuvoje buvo išverstos ir išleistos „Robotų pasakos“, jas puošė aštuonių lenkų iliustratorių piešiniai.
Paroda buvo sukurta pasitelkus šias iliustracijas – jos fragmentuotos, paslėptos geometrinėse figūrose. Paroda jau viešėjo keliose vietose Estijoje, Lietuvoje demonstruota Vilniuje. Klaipėdoje ją bus galima pamatyti iki kovo mėnesio pabaigos.
Pirmąją premjeros dieną, vasario 12 d., 13 val. po parodą bus galima pasivaikščioti su jos kuratore Magdalena Kłos-Podsiadło.
Spektaklio koorganizatorius – Adomo Mickevičiaus institutas, partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.
