Siūlome jums peržiūrėti festivalio gerbėjų ir fotografų užfiksuotas gražiausias dešimties metų „Purpurinio vakaro“ akimirkas.
Trys prabangūs kultūros vakarai Anykščiuose, susiliejantys į dviejų parų visumą... Prabangūs – be materialiosios vertės išraiškos, o su tikrąja prabanga. Dvasios prabanga, tokia apie kokią skaitome didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno” X tome. Leisti sau prabangą sklandyti su, kaip sako „Purpurinio vakaro” organizatoriai BARDAI LT, penkiomis mūzomis po skirtingas Anykščių kultūros erdves.
Tomis dienomis kultūros fakelas ten, ir taip, nuo savo prigimties kultūros pilname krašte, dar labiau įsiplieskia, suteikdamas prabangą pamatyti, išgirsti, užuosti, apčiuopti ir visą tai pasiimti sau. Pasiimti ir išsivežti į savo kasdienes erdves... Ir sotintis sotintis – ligi kitų purpurinių vakarų.
Tie, kurie atvyksta į prabangią purpurinę meno puotą Anykščiuose, tarsi laikinai emigruoja iš savo kasdienės rutinos į pašventintą kultūros žemę. Tie – tai kultūros piligrimai iš visų Lietuvos kampelių, žinantys, kad dvi paros Anykščiuose bus sodrios nekasdienybės, spalvotų meno laiptelių.
Piligrimai nesibijo nei lietaus, nei kaitros – nesvarbu kokios beviltiškos tos stichijos būtų. Jie perpildo vietos viešbučius ir bendrabučius, o kurie netelpa arba tiesiog nenori pasilikti pastatuose, savo palapinėmis nuspalvina Šventosios upės krantinę Dainuvos slėnyje. Tai – gražu, tai – pridėtinė vertė be pridėtinės vertės mokesčio...
„Purpurinis vakaras” pirmiausia priklauso poetei Daliai Saukaitytei ir lietuviškosios dainuojamosios poezijos pradinininkui Vytautui Kernagiui, davusiems šiam tekstui poetinę ir muzikinę gyvybę. Po to – dainuojančiai Lietuvai. O štai jau dešimmetis, kai jis priklauso pačiai didžiausiai Lietuvoje bendruomenei – kultūros bendruomenei, paskutinė vasaros mėnesį iš įvairių šalies vietovių besitelkiančiai Anykščiuose nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“.
Tad ir susitikime ten rugpjūčio 17–19 dienomis.
