Svarbiausia – pasirinkimas
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) valdybos narys, leidėjas ir vertėjas Arūnas Šileris mano, kad rusų kalba yra kolonijinio palikimo dalis, o kultūriniu, pažintiniu požiūriu žymiai daugiau galimybių teikia vokiečių, prancūzų, ispanų kalbos.
„Gaila, kad prireikė karo, kad pagaliau būtų pasakyta tai, kas seniai daug kam buvo ant liežuvio galo“, – 15min teigė A.Šileris.
Jo požiūriu, „rusų kalbos mokymas lietuviškose mokyklose yra Kremliaus operacija, pasisekusi dėl mūsų politikų silpnumo“: „9-iems iš 10 rusiškai mokančių lietuvių rusų kalbos nauda tik ta, kad originalo kalba galima klausyti komentarus apie šios valstybės agresorės vykdomą karą, o pastarųjų 200 metų santykių istorija rodo, kad Rusija yra nuolatinio pavojaus Lietuvai šaltinis. Rusakalbes mokyklas laikyčiau to paties Rusijos plano išlaikyti Lietuvoje savo įtaką dalimi.“
Kalbas apie „natūralų rusų kalbos“ nunykimą mokyklose vertinu su šypsena, nes „natūrali mirtis“ – ne strategija.
A.Šileris teigė, kad kasmet vokiečių ir prancūzų kalbų brandos egzaminus laiko tik kelios dešimtys mokinių: „Todėl galima teigti, kad šių kalbų mokymosi sistema ir tradicija yra tiesiog sunaikinta. Ir kol kas negirdžiu apie mėginimus ją atkurti. Manau, kad nebeverta rengti nacionalinių šių kalbų egzaminų, o tiesiog pradėti pripažinti tarptautinius sertifikatus ir paraleliai bandyti atkurti užsienio kalbų mokymo sistemą.“
„Kalbas apie „natūralų rusų kalbos“ nunykimą mokyklose vertinu su šypsena, nes „natūrali mirtis“ – ne strategija. Norėčiau kuo skubiau aukščiausiu lygiu išgirsti, kad kiekvienas Lietuvos moksleivis galės mokytis pasirinktą užsienio kalbą nuo pirmos iki dvyliktos klasės. O dar įdomiau būtų sužinoti, kaip bus atkurta nebeegzistuojanti šių kalbų mokytojų rengimo sistema“, – sakė jis.
Rusų kalbos mokytojas Sergejus Kozlovas 15min komentavo:
„Jeigu iš savo dėstomo dalyko daryčiau Kremliaus propagandos įrankį, mokykloje jau nebedirbčiau. Apie tai jau būtų žinoma, mano vieta būtų biržoje, ir ten sunkiai susirasčiau darbą. Jeigu apskritai reikėtų [riboti rusų kalbos mokymą mokykloje], tą reikėjo daryti prieš 30 metų atgavus nepriklausomybę. Reikėjo eiti Estijos pavyzdžiu. Dabar taip greitai mes to nepadarysime.“
S.Kozlovas sakė, kad apskritai rusų kalbos pedagogų nebėra tiek daug, o jis pats – vienas jauniausių šios srities specialistų. Visgi prireikus jam nebūtų problemiška persikvalifikuoti ir mokyti anglų kalbos.
Tai ką dabar tam vaikui daryti? Nekalbėti? Tikrai ne.
Tačiau, jo požiūriu, vaikams tiesiog reikėtų duoti galimybę pasirinkti iš daugiau variantų: „Pavyzdžiui, mano mokykloje vaikai mokosi ir ispanų, ir vokiečių, ir prancūzų, ir rusų kalbų.“
Pokalbio metu pedagogas pažymėjo, kad tikrai esama vaikų, gimusių rusakalbėje šeimoje: „Tai ką dabar tam vaikui daryti? Nekalbėti? Tikrai ne.“
Be to, jis moko nemažai vaikų iš Ukrainos, kurių anglų kalbos žinios nėra geros: „Galiu ir padedu vaikams susikalbėti rusiškai. O jau pažengę mokiniai padeda tik pradėjusiems. Taip pat ir anglų kalba. Tad ukrainiečiai džiaugiasi, kad lietuvių mokiniai labai draugiški.“
Aš puikiai suvokiu, kur aš dirbu, ką aš dėstau, o jeigu senesniuose vadovėliuose yra netinkamų temų, aš jas tiesiog apeinu.
„Problema su rusų kalba iškyla kiekvieną rugsėjį. Šįmet ji dėl karo Ukrainoje yra aštresnė ir apie tai reikia kalbėti. Niekur nedingsi. Pamenu vieną įvykį Klaipėdoje, kur rusų kalbos mokytoja garbino Vladimirą Putiną ir apie tai visi žinojo. Nežinau, kokias nuobaudas ji gavo. Aš puikiai suvokiu, kur aš dirbu, ką aš dėstau, o jeigu senesniuose vadovėliuose yra netinkamų temų, aš jas tiesiog apeinu. Jeigu vaikams kyla klausimų, paprasčiausiai atsakau, kodėl. Pavyzdžiui, viename vadovėlyje yra nuotrauka, kurioje V.Putinas sėdi su šeima ir vaizduoja šeimą, nors visas pasaulis žino, kad jis turi meilužę ir kas ji tokia“, – pasakojo S.Kozlovas.
„Viskas priklauso nuo tavo politinių pažiūrų, išprusimo. Galiausiai vyksta karas, ir apie jį reikia kalbėti“, – pridūrė mokytojas.
Paklaustas, kaip prasidėjus karui pasikeitė jo darbas, S.Kozlovas teigė: „Niekada nepamiršiu to ketvirtadienio, kada atėjau į darbą ir dalis kolegų su manimi nekalbėjo... Buvo visokių žvilgsnių, maždaug, ką tu čia veiksi. Bet taip buvo visada. Ir nepriklausomybės pradžioje.“
Kalbotyrininkai sutiko, kad tai yra politinis klausimas
Sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė sako, kad kalbėti apie šią problemą reikia, tačiau ji viliasi, jog sprendimai nebus priimti remiantis emocijomis: „Isterija karo metu nėra gerai.“
Reaguodama į prašymą įvertinti situaciją lingvistiškai, L.Vaicekauskienė sakė, kad tokio požiūrio kampo nėra. „Tai grynai politinė problema ir man nepatinka, kad tarp kalbos ir politikos dedamas lygybės ženklas“, – teigė pašnekovė.
„Bendraudama su rusakalbiais ukrainiečiais matau, kad jie ir nusivilia, ir suvokia, kad vien todėl, kad jie kalba rusiškai, bet nėra prorusiški, jie tampa rūšiuojami“, – kalbėjo L.Vaicekauskienė.
Bet suprantu riziką, kad nemokėdamas Vakarų kalbų žmogus rizikuoja tapti informacinio karo auka.
„Šiandien rusų kalba prarado simbolinę vertę, tačiau diskusijoje girdžiu kažkokį visuotinį reguliavimo momentą: mes dabar atsisakome [kalbos] ir visus gėdinsime, kurie dar liko. Man nepatinka, kad kalba tampa instrumentu. Juk pati kalba savaime nieko blogo nedaro – mokėdama rusų kalbą netampu kitoks žmogus. Bet suprantu riziką, kad nemokėdamas Vakarų kalbų (esu šalininkė to, kad mokyklose būtų mokoma tos mūsų bendruomenės, t.y. Vakarų, kalbų) žmogus rizikuoja tapti informacinio karo auka“, – sakė ji.
L.Vaicekauskienė tikino, kad realybėje mokyklose vaikai neišmoksta jokios antrosios užsienio kalbos: „Nesvarbu, ar tai būtų prancūzų, vokiečių, lenkų ar latvių. Apie tai reikėtų kalbėti iš švietimo perspektyvos.“
Su kolegomis tyrimus atlikusi sociolingvistė teigė, kad dažniausiai mokiniai renkasi rusų kalbą mokykloje iš inercijos: „Ne todėl, kad žmonės mano, jog jų vaikams reikia propagandos. Lig šiol jie manydavo galėsiantys vaikams padėti paruošti pamokas. Na, argumentai buvo, kad vaikai paskaitys rusų literatūros, bus naudinga verslui arba tai, kad tai kaimynų kalba. Visgi pastarieji argumentai – viso labo simboliniai. Galiausiai šis poreikis nunyks.“
Kalbotyrininkas Antanas Smetona mano, kad gyvenant demokratinėje visuomenėje jokių ribojimų būti negali, o tai, kad mokinys mokės daugiau kalbų, kad ir priešų, – anokia problema.
„Bet čia Rimvydas Valatka yra visiškai teisus. Mes pamirštame, kad kultūra ir kalba, nepaisant to, kad mes stengiamės ją atsieti nuo politikos, yra ta pati politika, minkštoji galia. Norime to ar nenorime. Valstybėje, kuri yra NATO bei Vakarų šalis, dominuojančios kalbos turėtų būti anglų, vokiečių, prancūzų, o pas mus nei iš šio, nei iš to rusų kalba. Todėl, kad kaimynai? Bet latviai ir lenkai taip pat. Vadinasi, yra kažkoks iškrypimas ir diversija (nenoriu pavartoti šio žodžio), o diversantai sėdi Švietimo ministerijoje. Reikia šį dalyką nedelsiant tvarkyti. Suprantu, kad nedidelėse mokyklėlėse sunku pasiūlyti įvairovę, tačiau galimybių turi būti ieškoma, o ne šiaip turime mokytoją-pensininkę, tegul ji ir moko“, – teigė A.Smetona.
Galiausiai, jeigu kalbame apie slavų kalbų grupę, tai kodėl esame prisirišę prie rusų, o ne lenkų?
A.Smetona atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos kalbų politiką: „Kodėl niekas jos neprisimena? Ten yra aiškiai sakoma, kad turi būti mokomos bent dvi trys kalbos. Be to, reikėtų mokytis savo kaimynų kalbų. Mūsų atveju, tai yra latvių, lenkų, baltarusių. Kiek Lietuvoje yra bent siūloma mokytis šių kalbų? Galiausiai, jeigu kalbame apie slavų kalbų grupę, tai kodėl esame prisirišę prie rusų, o ne lenkų? Mes per mažai kalbame. Taip, su Lenkija mus sieja sudėtinga istorija, tačiau nenoras pereiti prie lenkų įrodo, kad kalbos ir kultūros politika yra politika.“
