Žiūrovai turėjo progos paragauti tikro japono šefo gaminamo maisto, pamatyti, kaip kuriami japoniški papuošalai, kaip sodinamas japoniškas sodas. Lankytojai klausėsi japoniškų būgnų, stebėjo pasirodymus su japoniškais ginklais.
Išbaidė debesis
Nors prognozuota, kad pliaups lietus, mes organizuojame jau šeštąjį festivalį ir kiekvieną iš jų būna labai geras oras, – džiaugėsi Š.Kasmauskas.
Nors ankstų šeštadienio rytą pajūryje pliaupė kaip iš kibiro, dieną debesys prasisklaidė ir ėmė šviesti saulė. Ta proga susirinkusiems žmonėms Š.Kasmauskas papasakojo istoriją: „Italiją alino sausra. Vienoje bažnyčioje susirinko žmonės melsti lietaus. Dievas jiems tarė: „Jūs nė vienas netikite tuo, ką darote.“ Žmonės susižvalgė ir paklausė: „Kodėl, mes juk meldžiamės?“ Dievas atsakė: „Todėl, kad išskyrus vieną mažą mergaitę, nė vienas iš jūsų nepasiėmė skėčio.“
Lygiai taip pat buvo ir šį kartą. Daug kas skambino ir klausė, kas bus, jeigu bus lietus. Numatytas būgnininkų pasirodymas. Gal reikia palapinės? Aš sakiau, kad nieko nereikia. Daug pigiau yra susitarti viršuje.
Nors prognozuota, kad pliaups lietus, mes organizuojame jau šeštąjį festivalį ir kiekvieną iš jų būna labai geras oras. Kartais net būna kiek per karšta.“
Pasak jo, su kiekvienais metais japoniškas sodas auga. „Tikėjimas lėmė, kad mes susirenkame ir vėl. Mūsų sodas juda į priekį. Plečiamės. Pirmiausia noriu padėkoti dėl šio reginio Akiko, kuri organizaciją ėmė į savo rankas, ieškojo būgnų, lankų, kardų. Taip noriu padėkoti Japonijos ambasadai ir Kretingos savivaldybei“, – kalbėjo sodo įkūrėjas.
Metė darbą dėl svajonės
Atėjo laikas, kurį aš vadinu vidutinio amžiaus vyrų krize, kai spjaunama į darbą ir prisimenamos vaikystės svajonės, – prisiminė japoniško sodo įkūrėjas.
Paklaustas, kaip gimė šis japoniškas sodas, Š.Kasmauskas prisiminė vaikystę: „Pradžia mokyklos suole. Daug mano draugų norėjo būti kosmonautais, vairuotojais, o aš norėjau būti sodininku, tačiau tapau gydytoju. Dirbau labai įdomų ir gerą darbą. Buvau atsikūrusio Lietuvos karo laivyno vyriausiuoju gydytoju.
Atėjo laikas, kurį aš vadinu vidutinio amžiaus vyrų krize, kai spjaunama į darbą ir prisimenamos vaikystės svajonės. Ėmiau ieškoti, kas man galėtų padėti. Radau žmogų, kuris mokėsi Japonijoje. Tai klaipėdietis Rokas Vaičius. Jis pasiūlė parašyti laišką mokytojui Watanabei. Tai ir padariau, o toliau viskas klostėsi labai greitai.
Jis čia atvyko siaučiant uraganui Ervinui. Mes panašūs, todėl bendrą kalbą rasti nebuvo sunku. Jis taip pat norėjo pradėti naują sodą. Gaila, kad nesulaukęs 35 prieš trejus metus žuvo Rokas. Sode jam yra supiltas piliakalnis.“
Pasak jo, tai vienintelis japoniškas sodas Europoje, kuriame japonas ne tik kuria, bet ir gyvena. „Jis atskrenda su pirmaisiais paukščiais ir išskrenda su paskutiniais. Žiemą sniegą ir aš galiu kabinti“, – šypsojosi pašnekovas.
Š.Kasmausko teigimu, japoniška kultūra lietuviams nėra svetima, tačiau ji gana specifinė ir joje nerasime daug šou elementų. Klubai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose. „Jų yra nemažai, tik gal apie juos kiek mažiau girdėti. Ten svarbūs ne šou elementai, o kiek kiti dalykai. Tai susikaupimas, vidinis balansas, harmonija. Negali taikliai paleisti strėlės nesijausdamas ramiai. Tai puikiai žino tie, kas užsiima Rytų kovų menais“, – kalbėjo sodo įkūrėjas.