15min su R.Karbauskiu kalbasi apie pristatytą priemonių planą, paramą žiniasklaidai ir tai, kada galima tikėtis, jog kultūros įstaigos atvers savo duris.
– Kaip vertinate dabartinį priemonių planą kultūros sektoriui, siekiant švelninti koronaviruso pasekmes?
– Planas nėra baigtinis. Iš principo negalim iki galo suprasti, kiek laiko ta krizė užsitęs ir kaip kiekvieną kultūros sektorių ji palies. Ministerija iš tikrųjų analizuoja, bendrauja su kultūros lauku, su visom institucijom ir visom organizacijomis. Tas vyksta, tą pripažįsta ir kultūros bendruomenė, kad tas bendravimas vyksta. Seimas yra pasiruošęs priiminėti sprendimus, kada tik jų reikės. O dabar mes atliekam tik parlamentinę kontrolę, stebim situaciją, suprantam, kad visiems krizė sukėlė ypatingų rūpesčių.
Bet, kaip jau minėjau, atsakyti į klausimą, kada galėsim eiti į teatrą ar kiną, arba kada galėsim dalyvauti kažkokiuose renginiuose, šiandien dar neįmanoma. Dėl to belieka tik tikėtis, kad tai bus kaip įmanoma greičiau. Ir tada bus aišku, kiek ir koks sektorius patyrė nuostolių ir kaip, kam bus kompensuojama.
Valstybė turi resursus, kaip gali spręsti nuostolių klausimus.
Pasirinktas Vyriausybės variantas šį kartą netaupyti, kaip buvo 2008–2009 metais, o bandyti kompensuoti visus patirtus nuostolius ir atitinkamai palaikyti vartojimą, tam, kad tos krizės pasekmės būtų kuo mažesnės. Nes ankstesnė valdžia 2008–2009 metais taupė, viską stengėsi mažinti ir tai buvo pati didžiausia klaida, kurią buvo galima padaryti krizės laikotarpiu, nes tada pasekmės pasidaro ilgalaikės. Ir jos labai brangiai kainuoja ir žmonėms, ir valstybei. Mes šitokios prabangos daryti klaidas sau neleidžiam, mes mokomės iš klaidų, kurios buvo tada padarytos. Ir dėl to aš optimistiškai žiūriu į situaciją.
Valstybė turi resursų, kaip gali spręsti nuostolių klausimus. Tik, vėlgi, juos reikia iki galo suprasti, suvokti, suskaičiuoti. Ir tada rasti mechanizmus, kaip kompensuoti. Bet nebus taip, kaip buvo prieš daugiau nei dešimt metų, kad valstybė tiesiog nusuka nugarą ir pasako – čia jau jūsų problemos, darykit ką nori. Taip šį kartą nebus ir tas džiugina.
– Vis tik kai kurie kultūros sektoriai, ypač nevyriausybinis sektorius – profesionaliųjų scenos menų nevyriausybinės organizacijos, muzikos verslo asociacija – teigia, jog dabartinės priemonės nėra pakankamos ir kad jei nebus imtasi papildomų veiksmų, jie gali atsidurti ties bankroto ir veiklos nutraukimo riba. Koks būtų jūsų atsakas? Ar valstybė turėtų šiems sektoriams skirti daugiau dėmesio, jiems finansiškai padėti?
– Valstybė padės visiems, be išimties. Tik klausimas, kaip kas tą paramą įsivaizduoja. Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad valstybė kompensuos nuostolius, kurie patiriami, kai neįvyksta koncertai milžiniški, kuriuose skaičiuojamos pajamos šimtais tūkstančių ir t.t., tai, be abejonės, to nebus. Nes to neįmanoma padaryti.
Šnekant apie tai, ką valstybė sprendžia, t.y. pajamų kompensavimas, kompensavimas dėl bilietų ir t.t., tas yra daroma. Ieškomi visi sprendimai tam, kad tas verslas nebankrutuotų. Bet jeigu kas nors įsivaizduoja, kad valstybė turi prisiimti išlaidas ir padengti prabangų gyvenimą kažkieno, tai taip jau neišeina galvoti.
Kalbant apie verslą, viskas priklauso nuo to, kaip tas verslas buvo pastatytas. Aišku, čia ne tik iš kultūros srities, bet mane šiek tiek stebina, kada tęsiantis karantinui mėnesį, o problemoms antrą mėnesį, verslas jau pradeda aiškinti, kad viskas, jau bankrotas, jau viskas nebeįmanoma. Aš suprantu, kad kultūros srity neaišku, kada tai pasibaigs. Čia didžiausia problema. <...> Tačiau tas grasinimas bankrotu ir t.t. yra daugiau emocinis. Nes bet kokiu atveju išlaidos tų koncertų organizatorių yra susijusios daugiau su tuo, kiek sumokėta avansu, kiek jau įdėta į tą verslą pinigų. Bet šnekant apie pastoviąsias išlaidas, tai jos nebūna labai labai didelės. Nes tikrai nelaiko šimtų darbuotojų ir sandėlių neprisikrovė kažkokių tai atsargų.
Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad valstybė turi prisiimti išlaidas ir padengti prabangų gyvenimą kažkieno, tai taip jau neišeina galvoti.
Jei šnekėti apie teatrą, didžiausias klausimas, kada žmonės galės grįžti į sceną. Šitoj situacijoj aišku, kad viskas nėra taip paprasta, nes tai ypač susiję su žmonių saugumu. Bet, kita vertus, aš galiu užtikrinti, kad kada tik bus kokia nors galimybė apie tai šnekėti, tai tikrai iš karto pats pirmasis pradėsiu šnekėti, kad reikia ieškoti sprendimų.
Bet kokiu atveju aišku, kad virusas taip sau neišnyks per trumpą laikotarpį. Mums reiks priprasti prie to, kad jis yra šalia mūsų ir mums tereikia sugalvoti, kaip, vis dėlto, mūsų teatrai galėtų veikti ir egzistuojant šitam virusui. O taip jau, matyt, bus ne vieną dešimtmetį.
– Prezidento patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė Lietuvos skiriamą pagalbą nuo koronaviruso pasekmių kenčiančiai kultūrai lygino su Estijos, kur skiriama parama yra keliskart didesnė. Kodėl skirtis nuo estų yra tokia didelė, kai Estijos bendro priemonių paketo dydis yra labai panašus į Lietuvos?
– Aš dabar negaliu atsakyti į jūsų klausimą pilnai. Aš manau, kad yra skirtumai ir problemų lygyje. Estijos problemos su koronavirusu yra didesnės negu Lietuvos, pas juos daugiau sergančių ir atitinkamai šalis gerokai mažesnė nei Lietuva – galima tą skaičių problemų realiai iš kelių kartų dauginti. Galbūt jie skaičiuoja į priekį.
Mes šnekam dabar apie tai, ką jau užčiuopiam. Mes gi negalim šiandien iki galo pasakyti, kiek laiko vis dėlto reikės teikti kompensacijas ir muziejams, ir teatrams, visoms kitoms įstaigoms ir kūrėjams. Gali būti, kad mes išleisim tikrai panašiai. Ir pats ministras kartoja, kad pasakyti, kiek prireiks lėšų, dabar labai sunku. Čia metodikos klausimas galbūt net. Labai sunku lyginti, nelabai suprantu, kas kompensuojama ir kaip kompensuojama. Ir kokie jų sprendimai, lyginant su mūsų.
– Estijos kultūros ministerija yra apskaičiavusi, kiek pajamų praras valstybinės šalies kultūros įstaigos ir fondai iki gegužės 1 d. Anot S.Šulcės, vienas iš didžiausių trūkumų, kalbant apie Lietuvos kultūros situaciją pandemijos metu, yra būtent tai, kad mes tų ekonominių skaičiavimų ir prognozių neturime. Ar jūs jai pritariate?
– Tai tegu patarėja pati pabando tai padaryti. Aš suprantu, kad šnekėti yra viena, o padaryti yra kas kita. Ką reiškia padaryti ilgalaikes prognozes? Kaip jas padaryti? Aš sunkiai įsivaizduoju, kai šiai dienai mes net nežinome, ar galėsime, pavyzdžiui, kitą savaitę atidaryti kai kuriuos sektorius, pradėti kažkurias veiklas. Kažkokias prognozes galima daryti, bet klausimas, ar mes laiko nešvaistysim be reikalo. <...>
Mes davėme Vyriausybei įgaliojimą pasiskolinti 5 mlrd. eurų. Tai yra lėšos, kurių užtektų tikrai didelei krizei įveikti. Mūsų kova su virusu vyksta pakankamai gerai, t.y. mes esam viena iš geriausiai besitvarkančių valstybių Europoj. Šitoj situacijoj akivaizdu, kad mūsų nuostoliai gali nesiekti tokių sumų. Ir, vėlgi, galvoti, kad iš tų 5 mlrd. kultūrai bus skirti 5 mln. – jūs suprantat, kad ne taip bus, ne ta suma bus skirta, jei prireiks 5 mlrd. krizei suvaldyti. Šitoj vietoj paprasčiausiai galvočiau, kad mes žiūrėsim pagal situaciją ir spręsime.
Mūsų kova su virusu vyksta pakankamai gerai, t.y. mes esam viena iš geriausiai besitvarkančių valstybių Europoj.
Tikrai pasirinktas kelias kompensuoti išlaidas, didinti vartojimą, kiek įmanoma. Prisiminkite, kada taip buvo, kad krizės metu mokytojams ir medikams kas nors keltų atlyginimus. Per 2008–2009 m. krizę viskas buvo mažinama, viskas, absoliučiai. O mes elgiamės absoliučiai atvirkščiai.
Mes žiūrėsime, analizuosime, matysim situaciją. Tikrai pačioj pradžioj pasakiau, kad Kultūros ministerija labai aiškinasi, pastoviai analizuoja situaciją, šnekasi su sektoriumi. Ir man pačiam buvo smagu girdėti, kad žmonės džiaugiasi iš kultūros sektoriaus, kad Kultūros ministerija taip jų išklauso. Ir darbo grupė veikia, ir visa kita.
– Visgi, dalis kultūros sektoriaus atstovų teigia priešingai – jie norėtų būti įtraukti į darbo grupę, nes šiuo metu savo atstovų joje neturi ir nesijaučia išklausyti.
– Jūs pabandykite įsivaizduoti darbo grupę, kurioje yra 60 arba 80 žmonių. Pabandykit įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kai buvo Žiniasklaidos rėmimo fondo klausimas, darbo grupėj buvo gal 15 žmonių. Man tikrai pavyko, pakankamai sunkiai, bet pavyko, tą darbą padaryti. Ir po to jis buvo sugriautas, atsisakius kai kurioms kultūros organizacijoms remti šitą projektą. <...>
Buvo 15 žmonių ir tai buvo pakankamai sunkus darbas. O jeigu dar daugiau... Aš neįsivaizduoju tokio darbo. Paklauskite Kultūros ministerijos, kiek šioje darbo grupėje, kuri dabar veikia, yra žmonių – suprasite, kad jų yra tikrai nemažai. [Šiuo metu darbo grupę sudaro 17 asmenų – aut. past.]
Kita vertus, visos asociacijos rašo raštus, juos analizuoja ministerija. Manau, kad nėra tokios organizacijos, kuri atstovautų vieną ar kitą kultūros sektorių, kurią atsisakytų priimti Kultūros ministerija pasišnekėti, išklausyti, kurios rašto nepriimtų. Tokių tiesiog nėra ir būt negali. <...>
– Ar, jūsų manymu, valstybė turėtų suteikti finansinę paramą žiniasklaidai, kuri per koronaviruso pandemiją prarado dalį reklamos pajamų?
– Kiek žinau, yra skiriama parama per socialinę reklamą. Tą rūpestį, kiek man žinoma, perėmė Vyriausybės kanceliarija, jis buvo pakeltas į aukščiausią lygį.
Triukšmo yra daug, o skaičių kol kas nėra. Ir šitoj vietoj niekas nepuls kompensuoti kažko, kai nėra skaičių.
Aš suprantu viena – kad bus ieškoma sprendimų, kaip kompensuoti, kiek tai bus įmanoma. Kita vertus, aš bandau suprasti, apie kurį laikotarpį eina kalba. Jeigu tas sumažėjimas yra vienam dviem mėnesiams, tada tas sumažėjimas kokybiškai, sumų prasme neturės labai didelės įtakos. Jeigu tos reklamos sumažės pusei metų arba jos visus metus nebūtų, tai būtų visai kiti skaičiai.
Šitoj vietoj aš pasakysiu, kad pas mus yra įprasta, bet ir pas visus turbūt įprasta, kad triukšmas sukeliamas, kada yra grėsmė. O kokie realūs nuostoliai bus, tą reiks įrodyt, matyt. <…> Triukšmo yra daug, o skaičių kol kas nėra. Ir šitoj vietoj niekas nepuls kompensuoti kažko, kai nėra skaičių. Nes ekonomika, jei iš tikrųjų visus suvaržymus panaikinsim, atsigavinės labai greitai.
– Atsidarius daliai parduotuvių ir prekybos centrų, natūraliai kyla klausimas, kad bus galima pradėti lankytis ir kultūros įstaigose. Juk, pavyzdžiui, muziejuose ir galerijose įprastai būna gerokai mažiau žmonių, nei prekybos centruose.
– Kiek man yra žinoma, tai yra numatyta antrame etape. Čia savaitės klausimas, kada vėl galėsim lankyti muziejus.
Šiek tiek sudėtingiau su koncertų įstaigomis ir teatrais. Yra 500–600 vietų salių, yra didesnių. Sveikatos ministerija galvos apie rekomendacijas, kurios galėtų būti.
Liūdna galvoti, kad teatro salėj reiktų sėdėti su respiratoriais. Būtų labai liūdnas vaizdas. Ir neaišku, kaip jaustųsi tie patys žmonės ir aktoriai, galų gale, nematydami žmonių reakcijų. Aišku, iš scenos nelabai matosi tas vaizdas. Tik kada būna šviesos įjungtos.
Bet galų gale, kokios bus rekomendacijos, aš negaliu dabar atsakyti. Atstumas du metrai – kaip jo laikytis? Kas antra kėdė, kas antra eilė? Nežinau, kaip bus.
Liūdna galvoti, kad teatro salėj reiktų sėdėti su respiratoriais.
Nebent jau trupės galėtų grįžti į savo darbo vietą ir pradėti ruošti naujus pastatymus ar dar kažką daryti. Nes tai nebus didelis žmonių skaičius. Aš manau, kad aptariama rekomendacija atnaujinti tų įstaigų darbą, galbūt dar kurį laiką nerodant nei spektaklių, nei koncertų organizuojant, bet jau repetuojant, ruošiantis. Nes teatrui, kad ir dideliam, valstybiniam teatrui, paruošti porą premjerų yra kelių mėnesių darbas. Ir, matyt, į tai pirmiausia bus orientuojamasi, aš taip galvoju. Kol neturėsime stabilesnės situacijos.
Man tenka susidurti su Naisių vasaros teatru, su mažu teatru, privačiu. Kiek aš suprantu, tie jauni žmonės, jie grįš į teatrą kada bus leista, jau artimiausiu metu, ir dirbs prie pastatymų. O matyt, kad gegužės pabaigoj, birželio mėnesį, tikiuosi, vis dėlto, tie apribojimai rodyti spektaklius bus panaikinti. Ir tokiu atveju nauji pastatymai ateis į sceną. Toks, matyt, bus visų teatrų kelias. Aš taip įsivaizduočiau.
Aišku, tai, vėlgi, biudžetų klausimas. Valstybinių teatrų situacija truputį geresnė, privačių teatrų šiek tiek labiau įtempta – jeigu taip lengvai pasakius. Bet visokių situacijų būna, čia ne pasaulio pabaiga. Tie keli mėnesiai nėra ta situacija, kurios žmonės negalėtų išlaukti.