Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. (Jn 14,15–21)
Mylėti ir gyventi
„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“, – sako apaštalams Jėzus. Viskas prasideda nuo jautrių ir pagarbos kupinų žodžių: „Jei mane mylite“.
Tas „jei“ yra tarsi atskaitos taškas, paprastas, laisvas ir keliantis pasitikėjimą. Čia kalbama ne apie paliepimą ar prievartą, bet apie paprastą fakto konstatavimą: jei mylite, jūs įžengsite į naują pasaulį. Tai galime paliudyti, remdamiesi savo pačių patirtimi. Kai žmogus myli, tada nušvinta saulė, visi darbai atliekami lengvai, su užsidegimu ir džiaugsmu. Gyvenimas tada tampa panašus į pražydusią gėlę…
Jėzus sako mokiniams: „Jūs laikysitės mano įsakymų“. Jėzaus įsakymai tokie yra ne todėl, kad Jis mums kažką liepia, bet todėl, kad tame telpa Jis pats ir visas Jo gyvenimas.
Jei mylite mane, gyvensite kartu su manimi, – tokia yra jų prasmė ir tikslas!
Jei mylite mane, gyvensite kartu su manimi, – tokia yra jų prasmė ir tikslas! Jei myli Kristų, Jis gyvena tavo mintyse, žodžiuose ir juos perkeičia, o tu pradedi pažinti tą laisvės, ramybės, atleidimo, padengtų stalų ir draugiškų apsikabinimų, gerų santykių ir gyvenimo grožio jausmą, pradedi gyventi gerą, gražų ir palaimingą Kristaus gyvenimą.
Tikriausiai apie tai mąstė šventasis Augustinas, ištaręs savo garsiuosius žodžius: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Jei myli, niekuomet negalėsi sužeisti, išduoti, apiplėšti, įskaudinti ar išjuokti. Jei myli, negalėsi elgtis kitaip, kaip tik padėti, priimti, laminti. Taip atsitinka dėl to vidinio mumyse esančio ir priimto įstatymo, kuris yra reiklesnis už bet kokias išorines normas: mylėk, o paskui eik ten, kur tave veda širdis.
Savotiškoje, jaudinančioje, bet drauge įtikinančioje monotonijoje Jėzus septyniskart šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje pakartoja: jūs manyje, aš jumyse, būsiu su jumis, ateisiu pas jus… Šiais žodžiais Jis atskleidžia apaštalams savo svajonę apie bendrystę.
Aš esu Tėve, jūs manyje, aš jumyse, – tai reiškia: vienas kitame, susivieniję, paskendę vienas kitame, be galo artimi. Jėzus ieško sau vietos mūsų širdyje.
Esame šakelės, sujungtos su vynmedžiu, saulės spinduliai, žiežirbos milžiniškame gyvenimo lauže, gaivaus vėjo gūsiai… Šį suvokimą dar labiau sustiprina Jėzaus pažadas: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Nesame našlaičiai ir niekada jais nebūsime, niekuomet neliksime užmiršti, niekas mūsų negalės atskirti nuo Dievo. Kristaus buvimas nėra tikslas, kurį dar turime pasiekti, nėra mums tolimas. Šis buvimas jau yra mums duotas, yra mūsų viduje, jis neišnyksta, – tai niekuomet neišsenkantis šaltinis.
Daugelis suvokia tikėjimą kaip kelionę link trokštamo ir dar nepasiekto tikslo, kai kam tai atrodo tarsi prarastos laimės ilgesys, kurį tikėjimas padeda išgyventi. Jėzus ryžtingai atmeta tokią pažiūrą. Jis mūsų tikėjimą pagrindžia pilnatve, o ne tuštuma, dabartimi, o ne praeitimi, meile Gyvajam, o ne ilgesiu.
Mes jau esame Dieve taip, kaip vaikas yra motinos įsčiose.
Mes jau esame Dieve taip, kaip vaikas yra motinos įsčiose. Ji, nors ir nematydama, tūkstančiais būdų patiria jo buvimą, savimi jį saugodama, šildydama, maitindama, globodama…
Tada mums tampa aiškus ir Jėzaus išsakytas tikslas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“. Gyventi – tai Dievo pašaukimas, Jėzaus svarbiausias siekis, nes Jis atėjo, kad mums duotų gyvenimą. Gera žinoti, jog tikėjimo vertės įrodymas slypi jo galioje perkeisti ir saugoti žmoniją, gyvenimą, jo pilnatvę.
O tada mes pajuntame ir švelnų Dievo artumą…
