„Mano istorija prasidėjo 1999 metais. Kodėl tik dabar rašau? Nes tais laikais seksualinis priekabiavimas nebuvo joks nusikaltimas. Jei neišprievartavo, tai nieko ir neįvyko.
Prasidėjus merginų prisipažinimo vajui taip pat delsiau, nes galvojau, kad jam tai būtų skausminga. Dar labiau skausminga jo žmonai, vaikams. Ir, jei jis būtų prisipažinęs, atsiprašęs, gal būčiau tylėjusi. Bet po pranešimo, kad su juo bando susidoroti rusų saugumas, neištvėriau.
Tuo metu dirbau Jono Vaitkaus asistente kino filmo kūrimo metu. Man buvo 27. Filmavimo pasiruošimo procese režisierius paprašė važiuoti su juo darbo reikalais. Atvykome į jo butą. Liepė peržiūrėti dokumentinį filmą ir surasti, ar yra tame filme kokių užuominų apie vieną herojų. Pats pasakė skubantis į paskaitą. Mane užrakinsiantis. Paklausiau, ką atsakyti, jei grįš jo šeimos nariai. Atsakė, kad negrįš. Žmona Australijoj.
Peržiūrėjau filmą. Užuominų nebuvo. Taip ir pasakiau grįžusiam režisieriui. Jis sako: „O dabar gersim sakę.“ Aš svaigalų beveik nevartoju, degtinės skonio net nežinau. Taip jam ir pasakiau. O jis man atsako, kad bus gera proga paragauti tokios retos degtinės. Aš pasukau durų link. Jis puolė mane iš nugaros ir mes nugriuvome ant grindų. Išsivadavau, atsistojau, nubėgau prie durų. Jos – užrakintos. Paprašiau atrakinti. Įsiminė Jono Vaitkaus žodžiai: „Ko tu bėgi? Tu nuo manęs dar pagimdysi.“ Griežtai paprašiau, kad jis atrakintų duris, kitaip šauksiu, ir kaimynai išgirs. Tada jis mane išleido.
Nebuvo malonu kitą dieną eiti į darbą. Bet režisierius elgėsi lyg niekur nieko. Dirbom. Prasidėjo filmavimai. Viena filmavimų dalis vyko Rumšiškėse. Filmavimo kūrybinė grupė gyveno viename dideliame name, atskiruose kambariuose po 2 žmones. Vieną ankstų rytą, kylant saulei mane iš sapno prižadino ir gerokai išgąsdino fizinis „bumbtelėjimas“ į mano lovą. Režisierius buvo girtas. Paprašiau išeiti, stumdama jo rankas nuo savęs. O jis pradėjo sakyti kažką panašaus į: „Tu nuostabi kaip tas rausvas saulėtekis...“.
Įsiminė Jono Vaitkaus žodžiai: „Ko tu bėgi? Tu nuo manęs dar pagimdysi.“ Griežtai paprašiau, kad jis atrakintų duris, kitaip šauksiu, ir kaimynai išgirs. Tada jis mane išleido.
Su manimi viename kambaryje gyvenusi filmavimo grupės narė atsisėdo lovoje ir pradėjo demonstratyviai kosėti, duodama suprasti, kad režisierius per daug sau leidžia. O jis jai: „Klausyk, baik ten kosėti, geriau eik į mano kambarį ir gulkis į mano lovą.“ Vis kartojau, kad išeitų iš mano lovos, bandžiau jį išstumti. Bet vyras ne iš lengvųjų. Tuomet pasakiau, kad išeisiu aš. Iššokau iš lovos ir pasukau durų link. J.Vaitkus iš paskos. Basa, tik su naktiniais išbėgau į lauką. J.Vaitkus iš paskos. Lauke jam sakau: „Tai dabar mane vysitės per visas Rumšiškes?“. Tuomet jis grįžo į namą.
Tą dieną filmavimas sekėsi sunkiai. Režisierius po truputį gurkšnojo alų. Vienos filmavimo pertraukėlės metu jis prisėdo prie visai dar jaunutės filmo šukuosenų meistrės ir, žiūrėdamas į mane, sako tai merginai: „Tu nuostabi, kaip rausvas saulėtekis... „Pagavęs mano žvilgsnį, pagiežos pilnu balsu ištarė: „Ko čia spoksai? Pavydi?“
Ir paskutinis epizodas, rodantis neribotą menininko fantaziją. Kartą jis priėjo ir sako: „Šiandien tave sapnavau. Tu skridai dangumi nuoga ir tavo ilgi plaukai plaikstėsi.“ Aš jam nieko neatsakiau, o jis: „Tie plaukai plaikstėsi iš TEN!“ Pamatęs, kad nesuvokiu, ką reiškia TEN, jis parodė į tarpkojį, kartodamas: „Ilgi plaukai iš TEN.“
Rašydama šį tekstą, po tiek metų drebu. Negaliu pasakyti, kad tada buvau morališkai sugniuždyta. Bet kažkokie randai sieloje liko. Gerai, kad turėjau artimus žmones, kuriems galėjau viską papasakoti.
Nesu Rusijos pasamdyta agentė. Neneigiu Jono Vaitkaus kūrybinio talento. Tačiau atverčiu dar vieną jo moralės knygos puslapį“, – teigiama „Facebook“ publikuojamoje istorijoje.
15min J.Juknelė sakė, jog ši istorija įvyko filmuojant filmą „Vienui vieni“ apie Lietuvos partizanus. Daugiau su J.Vaitkumi ji nebedirbo.
Paklausta, ar apie šią istoriją kam nors pasakojo, ji sakė: „Taip, dabartiniam savo vyrui. Tada jis buvo širdies draugas.“
J.Juknelė sakė anuomet į teisėsaugą nesikreipusi: „Tuomet priekabiavimas nebuvo laikomas nusikaltimu. Tada būtų tik pasijuokę iš manęs. O dabar gyvenu ramų savo gyvenimą. Skaudinti Vaitkaus nenoriu. Bet ir tylėti negalėjau, kai jis ėmė dėtis nekaltu. Viešumas – pakankama bausmė“, – komentavo J.Juknelė.
15min su J.Vaitkumi antradienį susisiekti nepavyko.
Atsakydamas į S.Biekšaitės istoriją, antradienį Lietuvos rusų dramos teatro vadovas J.Vaiktus žiniasklaidai išplatino laišką, kuriame jam mestus kaltinimus vadina dalimi šmeižto kampanijos, kurią vykdo Rusijos propagandiniai kanalai, artėjant naujiems teatro vadovo rinkimams.
