Šie kadrai pakeitė pasaulį: dešimt įtakingiausių visų laikų „World Press Photo“ nuotraukų

Ar viena nuotrauka gali pakeisti pasaulį? Jeigu ir ne, tai ji yra įrodymas. Galimybė keisti tai, kaip mes matome ir suprantame šį pasaulį. Jau beveik 70 metų konkursui „World Press Photo“ nuotraukas pateikiantys fotografai rizikuoja savo laisve, o kartais net ir gyvybe, kad užfiksuotų vaizdus karščiausiose planetos taškuose ir pasidalintų jais su pasauliu. Fotografų dėka, tūkstančiai pasakojimų randa savo vietą pasaulio istorijoje.
World Press Photo
Kadrai pakeitę pasaulį

Konkurso „World Press Photo“ paroda nuolat keliauja iš vienos šalies į kitą, tačiau jau nuo lapkričio 15 d. ją bus galima aplankyti Vilniuje, kur visų susidomėjusių lauks įspūdingiausi praeitų metų kadrai, fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos pasakojimai. Bilietus į parodą iš anksto įsigyti galite kakava.lt.

Tačiau iki tol susipažinkite su vienomis įtakingiausių kada nors šiam konkursui pateiktų nuotraukų. Dalis jų tapo ikoniškomis – jos pirmos iškyla atmintyje, pagalvojus apie vieną ar kitą įvykį. Kai kurias iš jų galima rasti fotografijos istorijos vadovėliuose, nes jos be priekaištų išpildė aukščiausią savo tikslą ir leido pamatyti, padėjo suprasti tikrovę, kurią fotografas siekia atskleisti.

Konkurso „World Press Photo“ organizatoriai su portalu 15min pasidalijo išskirtine nuotraukų kolekcija, kurios, jų nuomone, jeigu ne pakeitė pasaulį, bet bent vienam žmogui leido jį išvysti kitomis akimis.

„World Press Photo“/ „X“/Mogens von Haven
„World Press Photo“/ „X“/Mogens von Haven

Autorius: Mogensas von Havenas

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 1955 m.

Nors šioje nuotraukoje užfiksuotas nuo motociklo nukritęs pasaulio motokroso čempionato dalyvis Volk Molle lenktynių trasoje Danijoje, ji geriau žinoma dėl to, kad yra pirmoji „Geriausio metų kadro“ apdovanojimą pelniusi nuotrauka „World Press Photo“ konkurso istorijoje.

1955 m. konkurse „World Press Photo“ dalyvavo 42 fotografai. Tada apdovanojimai turėjo būti skiriami 3 kategorijose – naujienų, sporto ir istorijos. Palyginimui, praeitais metais konkursui buvo pateikta 61 tūkst. nuotraukų.

Galbūt ir keista, bet pirmoji šio apdovanojimo nusipelniusi nuotrauka buvo iš sporto srities. Ją užfiksavęs fotografas M.von Havenas dirbo laisvai samdomu fotografu, specializavosi baleto ir sporto fotografijoje. Jos savo laiku papuošė ne vienos knygos ar žurnalo viršelį. Vėliau jis tapo Danijos spaudos fotografijos organizacijos pirmininku, o prieš pat savo mirtį visą turimą negatyvų archyvą padovanojo Danijos žiniasklaidos muziejui.

Rare Historical Photos/Douglas Martin „Dorothy Counts“
Rare Historical Photos/Douglas Martin „Dorothy Counts“

Autorius: Douglasas Martinas

Įvertinimas: Naujienų kategorija, 1-oji vieta

Metai: 1957 m.

1957 m. rugsėjo 4 d.

Dorothy Counts, pirmoji ir tuo metu vienintelė juodaodė mokinė, įstojusi į naujai desegreguotą Harry Hardingo vidurinę mokyklą Šarlotėje, Šiaurės Karolinos valstijoje. Jau pirmąją dieną mokykloje ji sulaukė baltųjų protestuotojų patyčių. Aplinkiniai mėtė į ją akmenis ir šaukė, kad grįžtų ten, iš kur atvykusi. Nuotrauka skausmingai atspindi rasizmą, kuris išliko visuomenėje net ir oficialiai pasibaigus segregacijai.

Spėjama, kad šalia moters einantis vyras tikriausiai yra daktaras Edvinas Tompkinsas, šeimos draugas ir juodaodžiams skirto Johnsono C. Smitho universiteto profesorius.

Sulaukus virtinės įžeidimų, Dorothy šeima jau po keturių dienų išrašė merginą iš mokyklos. Tuo metu pietinėse JAV valstijose tvyrojo įtampa dėl Aukščiausiojo Teismo sprendimo, pagal kurį valstijos turėjo apgalvotai ir sparčiai desegreguoti savo mokyklas.

2006 m. D.Counts sulaukė elektroninio laiško iš žmogaus, vardu Woody Cooperis. Jis prisipažino esąs vienas iš vaikinų, užfiksuotų nuotraukoje ir išreiškė norą jos atsiprašyti. Pasakojama, kad jiedu susitiko pietų, kurių metu W.Cooperis paprašė jos atleisti, o ji atsakė: „Aš tau seniai atleidau, tai galimybė padaryti kažką dėl mūsų vaikų ir anūkų“.

„World Press Photo“/ „X“/Hector Rondon Lovera
„World Press Photo“/ „X“/Hector Rondon Lovera

Autorius: Hectoras Rondonas Lovera

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 1962 m.

Fotografas Hectoras Rondonas Lovera Venesuelos Puerto Kabeljo gatvėje užfiksavo karinio jūrų laivyno bazės kapelioną Luizą Maria Padillo, kuris atlieka paskutinį patepimą kareiviui. Manoma, kad priešais kunigą klūpantis asmuo yra Luizas Antonio Rivera Sanoja arba Andresas de Jesus Garcesas, mirtinai sužeistas snaiperio per karinį keturias dienas trukusį sukilimą prieš Venesuelos prezidentą Romulą Betancourtą.

Šį kadrą įamžinusiam fotografui teko atsigulti, kad nebūtų nušautas, nes aplink jį ir kunigą su kariškiu lakstė snaiperių kulkos. Vėliau pats fotografas sakė nesuprantantis, kaip jam pavyko padaryti šią nuotrauką. Tačiau drąsa jam pelnė ne tik „Geriausio metų kadro“ apdovanojimą „World Press Photo“ konkurse, bet ir Pulitzerio premiją už fotografiją 1963-iaisiais.

Vėliau leidinio „La Republica“ fotografijos skyriaus vadovas interviu metu paaiškino, kodėl šiems įvykiams užfiksuoti pasirinko būtent šį fotografą.

„Pasiunčiau Rondoną, nes jžinojau, kad jis tam puikiai tinka, jis nebijo tokių dalykų.“

Pasakojama, kad pats tėvas Padillo kiekvieną dieną, nepaisydamas jį supančio pavojaus, tęsė savo misiją ir ieškodavo gatvėse karių, kuriems galėtų suteikti paskutinį patepimą.

„World Press Photo“ nuotr./Hannsas Jorgas Andersas
„World Press Photo“ nuotr./Hannsas Jorgas Andersas

Autorius: Hannsas Jorgas Andersas

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 1969 m.

Hannso Jorgo Andersas pelnė „Geriausio metų kadro“ apdovanojimą įamžinęs dujokaukę dėvintį jauną kataliką per susirėmimus su britų kariais. Tą naktį po gatvėse vykusių susirėmimų žmonės bėgo nuo ašarinių dujų ir slėpėsi nuo jų žalos po dujokaukėmis.

Pasakojama, kad H.J.Andersas bebėgdamas pamatė jauną vaikiną su kauke, kuris stovėjo prie sienos su užrašu „MES NORIME TAIKOS“. Fotogradas esą spėjo padaryti tik dvi nuotraukas, kol jį apliejo ašarinės dujos.

1969 m. Šiaurės Airijoje prasidėjo žiaurūs smurtiniai veiksmai, dėl kurių kilęs 30 metų trukęs konfliktas vadinamas „Neramumais“. Tuo metu, sustiprėjus įtampai tarp katalikų nacionalistų ir protestantų lojalistų, ypač Belfaste ir Deryje, įsiplieskęs smurtas faktiškai virto pilietiniu karu.

Nepaisant to, kad abiem pusėms įvardyti vartojami protestantų ir katalikų terminai, konfliktas pirmiausia buvo politinis, o ne religinis.

Nacionalistai, daugiausia airių katalikai, norėjo vieningos Airijos, o lojalistai, daugiausia Ulsterio protestantai, pasisakė už tai, kad Šiaurės Airija liktų Jungtinės Karalystės dalimi. Sektos vis dar skiria kai kurias Šiaurės Airijos dalis, praėjus 26 metams po 1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimo, kuris iš esmės užbaigė „Neramumus“.

„World Press Photo“ nuotr./Francoise Demulder
„World Press Photo“ nuotr./Francoise Demulder

Autorė: Francoise Demulder

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 1977 m.

Prancūzų karo žurnalistė Francoise Demulder tapo pirmąja moterimi konkurse „World Press Photo“ laimėjusi apdovanojimą už „Geriausią metų kadrą“.

Libano sostinėje Beirute padarytoje nuotraukoje matoma palestinietė, maldaujamai ištiesusi rankas į krikščioniškos dešiniojo sparno politinės partijos „Falanga“ atstovą, ginkluotą Antrojo pasaulinio karo amerikiečių karabinu.

Jos nuotrauka Beirute, kurioje palestinietė moteris maldauja kaukėto falangisto, ginkluoto , tapo karo, kuris 15 metų kankino Libaną, siaubo simboliu. Per Karantino operaciją žuvo šimtai palestiniečių.
Ši nuotrauka sukėlė jai profesinį sielvartą, nes, kaip ji sakė interviu davusiam žurnalistui, „nuo tada nebebuvo gerų krikščionių ir piktų palestiniečių, o falangistai man niekada neatleido“.

Pažymima, kad falangistai ne tik siekė ginti krikščionių, pirmiausia maronitų, interesus ir stiprinti jų įtaką, bet ir laikė save finikiečių, vienos seniausių Libano tautų, palikuonimis. „Falanga“ griežtai nepritarė palestiniečių buvimui Libane, nes jie esą kėlė grėsmę krašto nacionalinei ir religinei sudėčiai.

Tą rytą, kai F.Demulder užfiksavo šią akimirką, „Falangos“ milicija užpuolė ir iš Beiruto Karantina rajono išvarė ten gyvenusius palestiniečių pabėgėlius, padegė jų namus ir užnugaryje paliko šimtus žuvusiųjų. Taip pramintos „Karantinos žudynės“ buvo vienas iš daugelio smurtinių incidentų, žyminčių pirmuosius Libano pilietinio karo metus. Ši nuotrauka tapo 15 metų Libaną kankinusio karo siaubo simboliu.

Kiek vėliau F.Demulder viename interviu pripažino, kad nuotrauka jai kėlė profesinį sielvartą, nes „nuo tada nebebuvo gerų krikščionių ir piktų palestiniečių, o falangistai man niekada neatleido“.

„World Press Photo“ nuotr./Charlie Cole
„World Press Photo“ nuotr./Charlie Cole

Autorius: Charlie Cole'as

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 1990 m.

Pasak žurnalo „TIME“, tai vienas ikoniškiausų visų laikų vaizdų. Nuotraukoje matomas nežinomas asmuo, demonstrantas, pramintas „Tank man“ (liet. „Tankžmogiu“), kuris stojo priešais tankų koloną, paliekančią Tiananmenio aikštę Pekine.

Tą dieną Kinijos vyriausybė po šešias savaites trukusių protestų sutarė, kad studentai apleis aikštę. Kaip užfiksuota vaizdo įrašuose ir pasakojimuose, tankas, kuris važiavo pirmasis, sustojo, kad nepervažiuotų vyro, o tada šis užsiropštė ant tanko viršaus. Šarvuotį valdantys kinų kariai atvėrė liuką ir trumpai su juo šnektelėjo.

Nors šis kadras atpažįstamas beveik visiems, ironiška, bet dideliai daliai jaunimo Kinijoje ši nuotrauka yra nežinoma: šį vaizdą jį lydinčius įvykius iki šiol griežtai cenzūruoja Kinijos valdžia.

Tiananmenio aikštės protestai vyko 1989 m. balandžio 15 d. – birželio 4 d. Jų metu šalies studentai rengė demonstracijas prieš tuometinę valdžią. Po kelias savaites trukusių nesėkmingų demonstrantų ir Kinijos vyriausybės bandymų rasti taikų sprendimą, birželio 3 d. naktį Pekinas paskelbė karinę padėtį ir dislokavo karius, kurie užėmė aikštę ir pradėjo tai, kas vadinama Tiananmenio aikštės žudynėmis. Teigiama, kad buvo mobilizuota 300 tūkst. karių.

Paskutinėmis protestų dienomis Kinijos vyriausybei atitraukiant techniką ir studentams apleidžiant aikštę, abi pusės įsitraukė į kruvinus susirėmimus, pareikalavusius daugybės žmonių gyvybių. Apytikriais skaičiavimais, per tuos mėnesius žuvusių asmenų skaičius svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių, dar tūkstančiai liko sužeisti.

Ch.Cole'as buvo vienas iš keturių fotografų, užfiksavusių šią akimirką, tačiau būtent jis laimėjo „Geriausio metų kadro“ apdovanojimą.

Tvirtinama, kad pats fotografas apgailestavo, kad toji nuotrauka tapo kultiniu protestų simboliu, ir manė, kad kiti fotografai, nušvietę šį įvykį, nusipelnė tokio pat pripažinimo.

„World Press Photo“ nuotr./Clausas Bjornas Larsenas
„World Press Photo“ nuotr./Clausas Bjornas Larsenas

Autorius: Clausas Bjornas Larsenas

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 2000 m.

Šiame skausmingame Clauso Bjorno Larseno užfiksuotame portrete matomas Albanijos Kukesio miesto gatvėmis vaikštantis vyras. Kukesis tapo vienu didžiausiu etninių albanų pabėgėlių, sprukusių nuo smurto Kosove, susibūrimo vietų.

1998 m. Kosove įsiplieskė konfliktas tarp Serbijos saugumo pajėgų ir Kosovo išlaisvinimo armijos – etninių albanų separatistų judėjimo. NATO įsikišo 1999 m. kovo mėn. ir surengė oro antskrydžius prieš Serbijos pajėgas.

Per pirmąją NATO pajėgų puolimo savaitę dėl padidėjusio serbų smurto 118 tūkst. etninių albanų pabėgo iš Kosovo. Išvykimo mastas nustebino vyriausybes ir tarptautinės pagalbos agentūras. Jungtinių Tautų organizacijos pareigūnai spėjo, kad iš viso išvyks apie 100 tūkst. žmonių, tačiau galiausiai iš šalies pabėgo beveik milijonas etninių albanų.

Iš pradžių daugelis pabėgėlių vyko į Makedoniją, tačiau valdžios institucijos baiminosi dar didesnės etninės įtampos, nes ten jau gyveno gana didelį albanų mažuma. Papildomos stovyklos buvo įkurtos Albanijoje, kur daugiau kaip 50 tūkst. žmonių atsidūrė netoli Kukesio miesto.

Apskaičiuota, kad didžioji dauguma iš 1,8 mln. žmonių, gyvenusių Kosovo teritorijoje, per konfliktą turėjo palikti savo namus. Daug žmonių įstrigo pačioje šalyje, slėpėsi miškuose ir kalvose.

Vyras, kurį įamžino fotografas, didžiuojasi, kad dėl šios nuotraukos jis tapo Kosovo sukilimo veidu, ir turi ją pasikabinęs savo namuose ant sienos.

„World Press Photo“ nuotr./Timas Hetheringtonas
„World Press Photo“ nuotr./Timas Hetheringtonas

Autorius: Timas Hetheringtonas

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 2008 m.

Korangalo slėnis, Afganistanas. Brandonas Olsonas, JAV 503-iojo pėstininkų pulko antrojo bataliono kovinės kuopos antrojo būrio specialistas, dienos pabaigoje susmunka ant įtvirtinimų Restrepo bunkeryje. Korengalo slėnis buvo tapęs Jungtinių Valstijų kovos su sukaintomis islamiškomis grupuotėmis Afganistane epicentru. Taip ir viena iš kruviniausių regiono mūšio vietų, vėliau amerikiečių karių praminta „Mirties slėniu“.

„Geriausio metų kadro“ apdovanojimą pelniusi fotografija buvo viena iš serijos nuotraukų, kuriose užfiksuotas ryšys, užsimezgęs tarp grupės karių konflikto metu.

Timas Hetheringtonas gyveno kartu su vyrais atokiame atraminiame punkte, pavadintame „Restrepo“, būrio mediko, kuris žuvo 15 mėnesių trukusios misijos pradžioje, garbei.

Fotografo darbuose atsiskleidžia intensyvus ir sudėtingas konflikto pobūdis, kurį kariai patyrė itin priešiškoje Afganistano Kunaro provincijos dalyje. Juose taip pat užfiksuotos vyrų gyvenimo sąlygos, jų kovos veiksmai ir bendravimas su Afganistano nacionaline armija bei civiliais gyventojais.

Po T.Hetheringtono mirties 2011 m. balandį nuo sužalojimų, patirtų nušviečiant Arabų pavasario įvykius Libijoje, buvęs jo kolega Xanas Brooks leidiniui „The Guardian“ karo fotografą apibūdino kaip žmogų, kuris dirbo metodiškai ir apgalvotai, tačiau gyveno įjungęs pagreitį: „Jis tarsi bėgo pagal savo vidinį laikrodį, pasąmoningai suvokdamas, kad turi išnaudoti kiekvieną akimirką“.

Per savo karjerą T.Hetheringtonas prisijungė prie sukilėlių konvojų Vakarų Afrikoje, gyveno kartu su kariuomene Afganistane ir aprašė pirmuosius „Arabų pavasario“ nuotaikų daigus.

Jis laimėjo net keturis „World Press Photo“ apdovanojimus ir pelnė „Oskaro“ nominaciją už karinę dokumentiką „Restrepo“, kurią sukūrė kartu su JAV rašytoju Sebastianu Jungeriu. Joje remiamasi 15 mėnesių, praleistų Afganistano Korangalo slėnyje, patirtimi.

„World Press Photo“ nuotr./Jodi Bieber
„World Press Photo“ nuotr./Jodi Bieber

Autorė: Jodi Bieber

Pavadinimas: „Metai – 2011-ieji“

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 2011 m.

18-metė Bibi Aisha buvo subjaurota už bausmę, kad pabėgo iš savo vyro namų.

Fotografė J.Bieber savo tinklaraštyje pasidalijo istorija, kaip jai pavyko užfiksuoti vieną geriausių visų laikų kadrų. Tuo metu ji dirbo žurnalui „TIME“, kuris davė jai užduotį sukurti įvairių Afganistano moterų portretų seriją straipsniui „Afganistano moterys ir Talibano sugrįžimas“.

Ji pasakoja, kad su Aisha susipažino, kai ši gyveno moterų prieglaudoje Kabule, Afganistane. Prieš susitikimą J.Bieber buvo gavusi patarimą fotografuojant jautriai reaguoti į stresą, kurį Aisha patiria dėl išgyvento smurto.

Moteris buvo subjaurota, kai jos vyras ir šeima laikė ją prispaudę, kad galėtų nupjauti jai nosį ir ausis – tai buvo tikrų tikriausia bausmė. Šeimai ir jos vyrui pasirodė, kad tokio atpildo nusipelnė visus nuo savo vyrų bandančios pabėgti moterys.

„Aisha, socialinė darbuotoja, mano vertėja ir aš sėdėjome patalpoje. Tam tikru momentu pajutau, kad Aishai kyla stresas, todėl nusprendžiau padėti fotoaparatą ir pasikalbėti su ja per vertėją – moteris su moterimi“, – rašė J.Bieber.

Ji kalbėjosi su Aisha apie tai, kad nesubokia, koks jausmas būti taip žiauriai išniekintai. Tada fotografė prisipažino, kad žvelgdama į Aishą, ji galvojo apie kareivių įspraustas į kampą ir žiauriai išprievartautas moteris Kongo Demokratinėje Respublikoje, kurią ji kažkada fotografavo.

„Taip pat pasakiau, kokia graži moteris ji buvo ir kad, atlikus operaciją, jos išorinis grožis sugrįš. Ji laukė vizos į JAV. Paklausiau jos, ar galėtume dirbti kartu, kad padėčiau jai atskleisti jos vidinę stiprybę, vidinį grožį, jos galią. Patalpa tarsi nušvito, lyg ji būtų supratusi, ką sakau. Ji atsigręžė į fotoaparatą, ir tuomet padariau šią nuotrauką“, – atviravo J.Biever.

Šiuo metu Aisha gyvena JAV, kur jai atliekamos ilgos rekonstrukcinės operacijos ir taikomas gijimo procesas.

„World Press Photo“ nuotr./Amber Bracken „Kamloopso internatinė mokykla“
„World Press Photo“ nuotr./Amber Bracken „Kamloopso internatinė mokykla“

Autorius: Amber Bracken

Pavadinimas: „Kamloopso čiabuvių internatinė mokykla“

Įvertinimas: Geriausias metų kadras

Metai: 2022 m.

Šios raudonos palei kelią ant kryžių pakabintos suknelės skirtos įamžinti vaikų, mirusių Kamloopso čiabuvių internatinėje mokykloje, atminimui. Ši įstaiga Britų Kolumbijoje buvo įkurta asimiliuoti vietiniams gyventojams, tačiau toje vietoje aptikta daugiau kaip 215 nepažymėtų kapų.

2011 m. Vinipege, Manitobos provincijoje, pradėta kabinti raudonas sukneles, siekiant duoti vizualų atsaką į neproporcingai didelį smurtą, su kuriuo susidurė čiabuvių kilmės moterys.

Kabinami ir oranžinės spalvos marškiniai, taip primenant kančias, kurias vaikams sukėlė Kanados internatinių mokyklų sistema.

Rezidencinės mokyklos šalyje pradėjo veikti XIX a., vykdydant įvairių čiabuvių bendruomenių asimiliavimo į vakarietišką, daugiausia krikščionišką kultūrą, politiką.

Mokiniai būdavo atskirti nuo savo namų ir tėvų, dažnai prievarta, ir dažnai jiems buvo draudžiama bendrauti gimtąja kalba. Be to, jiems būdavo trumpai nukerpami plaukai, jie turėjo dėvėti uniformas, o ne tradicinius drabužius, vietoje savų vardų jiems buvo suteikti europietiški krikščioniški vardai. Ne retai jie buvo fiziškai, o kartais ir seksualiai išnaudojami.

Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Beverley McLachlin konstatavo, kad Kanada naudojo šias institucijas kultūriniam genocidui vykdyti.

Iki 1996 m., kai buvo uždaryta paskutinė internatinė mokykla, pro jos duris įžengė apie 150 tūkst. vaikų. 2009 m. sudaryta „Tiesos ir susitaikymo“ komisija padarė išvadą, kad mažiausiai 4 100 mokinių šioje mokyklose mirė dėl netinkamo elgesio, nepriežiūros, ligų ar nelaimingų atsitikimų.

1890 m. įkurta Kamloopso mokykla uždaryta 1978 m. 2021 m. gegužės mėn. atlikus tyrimusm nustatyta net 215 galimų nepilnamečių laidojimo vietų – tai patvirtino ir žodinių pasakojimų pranešimus.

Ši tema – viena iš svarbiausių nuotraukos autorei A.Bracken. Savo nuotraukomis ji analizuoja, kaip internatinių mokyklų traumos tebeveikia jaunus žmones, nors jiems jų niekada neteko lankyti, taip pat ją domina iš kartos į kartą perduodami išgijimo nuo trauminės patirties procesai.

„World press photo“ paroda atvira lankytojams bus nuo lapkričio 15 d. iki gruodžio 6 d. Vilniuje, „Cyber City“ technologijų miestelyje, adresu Švitrigailos g. 36, Vilnius.
Bilietus įsigyti galite
kakava.lt.
Parodos partneriai: Tesonet, Nyderlandų ambasada, kava L'OR.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis