Taip pat festivalio kontekste numatyti ir nemokami edukaciniai bei festivalio klubo renginiai: dokumentinių kino filmų ir dramaturgijos tekstų ekranizacijų peržiūros, tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija bei tradiciniai susitikimai su užsienio teatro kūrėjais. Visi edukacinės / klubo programos renginiai – nemokami.
Koks tas jaunasis teatro veidas?
Jau šeštąjį kartą festivalį „Sirenos“ lydi kartu su Lietuvių teatro agentūra organizuojama tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija, kasmet pasirenkanti vis kitą, bet ne mažiau aktualų požiūrio į šiandieninį teatrą aspektą.
Šiųmetinėje konferencijoje, užkoduotoje pavadinimu „(re)FRESH“, po dalyvių padidinamuoju stiklu atsidurs jaunieji teatro kūrėjai, jų žinios, santykis su vyresniąja karta, tradicija, istorija. Kaip nusako konferencijos pavadinimas „(re)FRESH“, šiemet bus kalbama apie šviežią (angl. fresh) teatro veidą, t. y. jaunąją kartą ir jos vaidmenį teatro raidos procesuose, taip pat – naujų veidų tarp teatro kūrėjų poreikį. Šią temą tris dienas truksiančios profesinės platformos metu konferencijos dalyviai nagrinės keliais pjūviais ir mėgindami atsakyti į daugelį klausimų: Ar pasiruošusi naujoji karta teatre užimti tvirtą poziciją? Koks jaunųjų teatro menininkų santykis su šalies teatro istorija?
Kokia šiandien yra jauno teatro padėtis? Jis atsišviežina (refreshing) ar kartojasi? Ar jaunas teatras atmeta ar priima tradicines vertybes? Pagaliau – ar jaunosios kartos kuriamas teatras iš tiesų yra naujas, ar tik apsimeta tokiu esąs? Kaip skamba jaunojo teatro balsas, ar mutuoja? O gal jo apskritai negirdėti? Ar jaunųjų dramaturgų kuriami šiuolaikiniai tekstai yra gaivaus oro gūsis scenos mene, ar tai viso labo žodžiai, žodžiai, žodžiai?
Rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis teatre „Meno fortas“ vyksiančią konferenciją moderuos estų teatro ekspertas, teatrologas, Estų teatro agentūros narys, Estijos kultūros žurnalo Sirp vyriausiasis redaktorius Ottas Karulinas bei teatro kritikas iš Mančesterio, publikuojantis teatro apžvalgas įvairiuose žiniasklaidos kanaluose, taip pat ir – The Guardian, Andrew Haydonas.
Dokumentika užkulisiuose ir viešbutyje
Nebe pirmus metus „Sirenų“ festivalio programą papildys filmai: bendradarbiaujant su „Skalvijos“ kino centru ir Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu, bus parodyti filmai apie du tarptautinės programos spektaklių režisierius K.Warlikowskį ir Ch.Marthalerį.
Dokumentinis portretas „Naujas sapnas“ apie vieną garsiausių lenkų teatro režisierių Krzysztofą Warlikowskį audžiamas iš paties režisieriaus minčių apie kūrybą ir teatrą, jo artimiausių bendražygių pasakojimų bei ištraukų, iš svarbiausių, teatro istorijoje reikšmingą pėdsaką palikusių jo spektaklių. Vienoje filmo scenų aktorius Adamas Ferency užsimena apie „Warlikowskio šventovę“.
Filmo režisierius Marcinas Latałło bando pažvelgti į šią paslaptingą „instituciją“ iš vidaus. Nemokamas Lietuvoje dar nerodytas filmas bus rodomas „Skalvijos“ kino centre spalio 8 d. 21 val., festivalio organizatoriai kviečia susipažinti su lenkų teatro genijumi tituluojamo režisieriaus kūrybos užkulisiais, o spalio 10, 11 dienomis pamatyti to rezultatus spektaklyje „Varšuvos kabaretas“.
Dar vienas dokumentinis, specialaus seanso pavidalu įsiterpęs į VDFF programą – tai nepriklausomos šveicarų menininkės ir kino kūrėjos Sarah Derendinger filmas „Šeimos susitikimas – Marthalerio teatras „Grand Hotel“ viešbutyje“, pasakojantis apie Šveicarijos Alpėse įsikūrusiame Didžiajame viešbutyje pasibaigusio sezono momentus: kilimai sugulė į ritinius, baldai pasislėpė po apdangalais.
Tačiau žiemos miegą nutraukia ištuštėjusiuose holuose ir salėse pasklidusi melancholiška daina – tai režisierius Christophas Marthaleris ir jo teatrinė šeima atvyksta repetuoti naujausio spektaklio. Prasideda nesibaigiančios dainavimo repeticijos.
Čia jie įsikurs ilgoms šešioms savaitėms – iki premjeros dienos. Vis dėlto spalvingoje kompanijoje trūksta vieno veido: muzikanto Jürgo Kienbergerio, viešbučio savininkų palikuonio ir ilgaamžio Marthalerio bendražygio.
Marindamas laiką reabilitacijos klinikoje po neseniai atliktos kelių operacijos, atskirtas nuo repetuojančio kolektyvo, jis mėgaujasi kameros dėmesiu, dalinasi mintimis apie naująjį kūrinį, vedžioja klausytoją už nosies, šiek tiek praskleisdamas Marthalerio teatrą gaubiantį paslapties šydą ar vėl nutylėdamas šio kultiniu tapusio reiškinio detales. Tuo tarpu trupė baigia prikelti visus viešbučio vaiduoklius. Šią keistų vienišių kompaniją, tai trykštančią juokais, tai nugrimztančią į melancholijos akivarus, sujungia muzika. Kartu su Marthalerio teatro šeima žiūrovas patenka į poezijos ir muzikos šventę. Filmas užbaigs šiųmetinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį ir bus parodytas spalio 2 d. 19 val., o režisieriaus Christopho Marthalerio muzikinį scenos brangakmenį – spektaklį „Karališko dydžio“ išvysti bus galima vienintelę – spalio 14-ą dieną.
„Perone“ – lenkų „Teatroteka“
Kartu su Lenkijos institutu Vilniuje ketinama pristatyti dramaturgijos tekstų ekranizacijų peržiūrą, vyksiančią Lenkų kino festivalio metu ir pristatančią „Teatroteką“. „Teatroteka“ – tai jaunų lenkų dramaturgų pjesių ekranizacijos, sukurtos Dokumentinio ir vaidybinio kino studijoje (Wytwórnia Filmów Dokumentalnych i Fabularnych) – didžiausioje Lenkijos valstybinėje kino gamybos kompanijoje, atskleidžiančios naują požiūrį į dramaturgijos tekstų ekranizavimą tiek menine, tiek gamybine prasme. Filmų autoriai – jauni menininkai, ne vienam iš jų tai yra debiutas.
„Teatroteka“ pristato tai, kuo garsėja naujoji lenkų dramaturgija – šiuolaikinius kūrinius, dažnai paklūstančius post-draminio rašymo principams, forma ir žanro stilistika besiskiriančius nuo klasikinės dramaturgijos. Šių pjesių autoriai ieško originalios kalbos, išraiškos priemonių ir formų, sykiu keldami jaunajai kartai aktualius klausimus ir savaip perteikdami mus supančią realybę.
Spalio 9 d. 19.30 val. lenkų kalba su angliškais subtitrais greta traukinių stoties įsikūrusiame bare „Peronas“ bus bus pristatytos dvi ekranizacijos: vienoje iš jų, režisieriaus Wojciecho Farugos ir scenarijaus bendra-autorės Julios Kijowskos „Valentinoje“ atskleidžiamas moters, sovietinės motinos-deivės, galbūt Dievo Motinos paveikslas: prieš pakildama į kosmosą, Valentina Vladimirovna Tereškova dirbo tekstilės pramonėje.
Kai Nikitos Chruščiovo išrinkta pirmoji moteris kosmonautė grįžo į Žemę, ją apgaubė tartum šventumo aureolė, ji tapo bene garsiausia Sovietų Sąjungos įžymybe. Ir nors nei sportininkams, nei mokslininkas nei artistams dėmesio ir šlovės netrūko, kosmonautai buvo tikrosios to meto žvaigždės.Vis dėlto po 1989 m. V. Tereškova liovėsi dalinusi interviu ir nuo tada taip ir nebepasirodė žiniasklaidos akiratyje. Pirmą kartą pasakojama moters kosmonautės istorija filme perteikiama originalia raiška. Čia panaudotos ištraukos iš Valentinos atsiminimų, taip pat – pokalbiai su sovietų kosmonautais iš Maciejaus Drygaso dokumentinio filmo „Nesvarumo būsena“ (Stan nieważkości, 1994).
Filmas 48-ajame Tarptautiniame Hjustono kino festivalyje (JAV) gavo platininį „Remi“ apdovanojimą, o Julia Kijowska 15-ajame Lenkijos radijo teatro ir televizijos teatro festivalyje „Du teatrai“ (Festival teatru polskiego radia I teatru telewizji polskiej „Dwa teatry“) buvo apdovanota kaip geriausia aktorė.
Tą pačią dieną bus pristatytas ir pagal vienos įdomiausių šiandienos jaunųjų lenkų dramaturgių – Małgorzatos Sikorskos-Miszczuk tekstą režisieriaus Wawrzyniec Kostrzewskio sukurtas video pasakojimas „Lagaminas“: Fransua Žako ieško tiesos.
Tiesa, kurios Fransua trūko visą gyvenimą, su didele jėga smogs jam, sugrąžindama prisiminimus, aplinkybes ir begalę klausimų, į kuriuos tiek metų nebuvo atsakymų.
Lydimas Pasakotojo ir Atsakiklio jis keliauja iš namų į Holokausto muziejų, kur ant vieno iš lagaminų perskaito savo tėvo vardą. Tai – ne paprasta kelionė, o kelias atminties ir tapatybės paieškų labirintais.
Tiesa, kurios Fransua trūko visą gyvenimą, su didele jėga smogs jam, sugrąžindama prisiminimus, aplinkybes ir begalę klausimų, į kuriuos tiek metų nebuvo atsakymų.
Visas herojaus gyvenimas prabėga prieš akis: vaikystės prisiminimai, svajonės, pažintys, kelionės – įvairios tarpinės stotelės jo kelyje į savęs pažinimą. Tai, ką jis randa lagamine, vieninteliame jam po tėvo likusiame daikte, kuria abejonėmis, baimėmis ir viltimis apipintą dvasinį žemėlapį.
15-ajame Lenkijos radijo teatro ir televizijos teatro festivalyje „Du teatrai“ (Festival teatru polskiego radia I teatru telewizji polskiej „Dwa teatry“) filmas buvo apdovanotas „Grand Prix“.
