„Kultūros šerdis – švietimas. Atribojus švietimą nuo kultūros, turime atvirus kultūrinius žaidimus. <…> Jeigu mes nematom visumos, mes pralošiam labai svarbų tarptautinį žaidimą ir mūsų kūrybinės jėgos senka“, – teigė „Lietuvos sąrašo“ lyderis D.Kuolys, paminėjęs galimą sprendimą – Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų sujungimą. Šiam siūlymui pritarė ir A.Zuokas bei Š.Birutis.
Ar ministerijų sujungimas turėtų pagrindą? Kokie galėtų būti jungtinės ministerijos pliusai ir minusai?
Šarūnas Birutis: „Negalime sau leisti auginti ir šviesti vaikų, kurie paliks mūsų šalį“
Kultūros ministro teigimu, švietimas yra sudėtinė kultūros dalis, o ministerijų sujungimas būtų naudingas valstybei. „Visų pirma, kultūros ir švietimo sistemos turi derėti tarpusavyje ir viena kitą papildyti. Šiandien to dar nėra“, – sakė Š.Birutis, pabrėždamas, jog išlaikyti dvi nederančias sistemas ne tik daug kainuoja valstybei, bet ir neatneša norimo rezultato.
„Negalime sau leisti, ypač dabar, auginti ir šviesti vaikų, kurie paliks mūsų šalį ir savo žinias parduos užsienio bendrovėms. Mums būtina siekti, kad čia, Lietuvoje, kurtume sistemą, kuri ne tik rūpintųsi žinių perdavimu ir gavimu, bet ir susaistytų pilietį su valstybe, galbūt iš pirmo žvilgsnio nepastebimais saitais“, – sakė Š.Birutis.
Š.Birutis pateikia ir kelis pavyzdžius, kuriuose, pasak jo, matyti tarpsektorinio bendradarbiavimo trūkumas – štai praėjusio ES finansinio mechanizmo laikotarpiu Švietimo ir mokslo ministerija skyrė daug lėšų steigti daugiafunkciams centrams regionuose, tačiau nors juose buvo numatyta vykdyti ir kultūrinę veiklą, su Kultūros ministerija tai nebuvo aptarta: „To pasekmė – turime vienoje gatvės pusėje naujai pastatytus pastatus, apie kurių turinį taip pat nebuvo pagalvota ar pasitarta, o kitoje – griūvantį dvarą, saugomą valstybės turtą su turtinga ir pasididžiavimą valstybe žadinančia istorija. Kaip manote, kaip jaučiasi šio regiono bendruomenė?“.
Kitas dalykas – meno mokyklos ir menų akademijos. Tai, kad jos dabar yra tik švietimo sistemos reikalas, yra neteisinga. Jos turi ugdyti talentus ir ruošti profesionalus glaudžiai dirbant su kultūros sektoriumi“, – teigė ministras.
Pasak Š.Biručio, knygų fondai bibliotekose turėtų būti formuojami bendradarbiaujant abiejų sričių specialistams, toks modelis taikytinas iš švietimo programoms. „Švietimo programos turi derėti su mūsų kultūra ir jos infrastruktūra, siūlomomis kultūros įstaigų paslaugomis, prieinamais dokumentais, meno kūriniais ir kt. Taip pat vadovėlių rengimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, skleidžiant mūsų valstybingumo ir tapatumo naratyvus. Kitas dalykas – meno mokyklos ir menų akademijos. Tai, kad jos dabar yra tik švietimo sistemos reikalas, yra neteisinga. Jos turi ugdyti talentus ir ruošti profesionalus glaudžiai dirbant su kultūros sektoriumi“, – teigė ministras.
Š.Birutis prisimena ir Dainų šventes – pasak jo, šiandien mažėjant chorų bei vaikus ugdančių pedagogų, tampa vis sunkiau pasiruošti šiems renginiams. „Tai dar vienas pavyzdys, kad turi būti viena šiuos klausimus analizuojanti ir koordinuojanti institucija“, – sakė Š.Birutis.
Kultūros atstovai siūlymą vertina skeptiškai
Poetas, eseistas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis teigė, jog sujungus ministerijas Lietuvos meno laukas, tikėtina, būtų nustumtas į šalį, mat Švietimo ir mokslo ministerija yra kur kas didesnė bei galingesnė.
„Man teko dirbti tokioj jungtinėj ministerijoj, buvau viceministras, atsakingas už kultūrą. Sujungimas buvo grynai formalus ir jokios naudos iš to tada nebuvo. Žinoma, žiūrint į tą klausimą filosofiškai, iš tikrųjų, kultūra ir švietimas turėtų būti drauge, bet aš manau, kad užuot jungus ministerijas, reikėtų labiau sujungti jų veiklas.
Turint omeny mūsų sąmonėj įsiėdusį gilų žinybiškumą, skirstymąsi į „mes“ ir „jūs”, sunkiai galiu įsivaizduoti, kad ministerijų sujungimas duotų teigiamų rezultatų. Žinoma, jei tai sumažintų valstybės tarnautojų skaičių, būtų gerai, bet vis dėlto mūsų kultūroje yra daug problemų, kurias prieš susijungiant reiktų išspręsti, o ne dabar imti, sujungti [ministerijas] ir pažiūrėti, kas iš to išeis“, – sakė K.Platelis.
Man teko dirbti tokioj jungtinėj ministerijoj, buvau viceministras, atsakingas už kultūrą. Sujungimas buvo grynai formalus ir jokios naudos iš to tada nebuvo, – sakė K.Platelis.
Semiotikė, menotyrininkė, Lietuvos kultūros tarybos narė Gintautė Žemaitytė mano, jog problema slypi ne pačiose ministerijose ar jų pavadinimuose, o strategijos trūkume: „Kol nebus strateginio matymo, gali būti ir viena, ir dvi, ir trys ministerijos. Jei yra valios jas sujungti, taip sutaupyti administracinių lėšų ir daugiau jų duoti turiniui kurti, tai tikrai galėtų įvykti, bet blogiausia šiuo metu yra tai, kad ministerijos jau kurį laiką visiškai nebendradarbiauja tarpusavyje. Net ir Kultūros taryboj yra tokių programų, kurios galėtų būti iš dalies arba iš viso finansuojamos Švietimo ir mokslo ministerijos, nes ji turi šiek tiek didesnį biudžetą.
Kad tarp ministerijų daug bendro, matosi be jokių tyrimų – pvz., meno mokyklos, kurios yra ant ribos tarp dviejų ministerijų. Ir kad bendradarbiauti ministerijoms reikia ne formaliai, o bendro turinio kūrimo požiūriu, taip pat tiesa, bet ar formalus ministerijų sujungimas išspręs šias problemas, yra didysis klausimas“, – teigė G.Žemaitytė, pabrėžusi, jog ministerijų jungimas neturėtų tapti komplikuota reforma, kuri keletą metų nežinioje paliktų visą Lietuvos kultūros lauką.
Jungtinė ministerija – svarbesnė?
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai patvirtino, jog dabartinės Vyriausybės programoje ministerijų jungimas nebuvo numatytas, tačiau kadangi ateityje šį siūlymą nagrinės ne dabartinė Švietimo ir mokslo ministerija, o naujoji Vyriausybė, pateikti komentarą atsisakė.
Kembridžo universitete švietimo magistrantūros studijas baigusi Unė Kaunaitė teigė, jog ministerijų sujungimo idėjai tikrai pritartų, nes šiandien netrūksta išskaidytų ir persidengiančių ministerijų funkcijų. „Pati šiuo metu dirbu su švietimo projektu mokykloms, kurį finansuoja Kultūros ministerijos fondai. Tai nieko stebėtino, nes kultūros paskirtis yra šviesti visuomenę.“
Kultūros ministerija, sakyčiau, dažniau supranta savo švietėjišką vaidmenį, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija kultūrą rečiau supranta kaip savo dalį, – teigė U.Kaunaitė.
U.Kaunaitės teigimu, ministerijų atskirtis yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva taip atsilieka Europoje pagal mokymosi visą gyvenimą reitingus. „Nemokyklinio, ypač suaugusiųjų švietimo, funkcijas pasaulyje dažniausiai perima bibliotekos, muziejai, kitos kultūros organizacijos. Pas mus šios dvi funkcijos tarsi turėtų būti atskirtos. Kultūros ministerija, sakyčiau, dažniau supranta savo švietėjišką vaidmenį, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija kultūrą rečiau supranta kaip savo dalį. Tai atsispindi ir politikoje – neretai Švietimo ir Kultūros ministerijos vadinamos „pusinėmis“, mažiau vertomis nei, sakykime, Susisiekimo ar Ūkio ministerijos. Susijungus šis statusas bent minimaliai pakistų, viliuosi, kad ši ministerija tarpų svarbesnė“, – sakė U.Kaunaitė.
Jos manymu, svarbus ir bendras poreikis efektyvinti ministerijų darbą bei mažinti valstybės aparatą: „Estai kalba netgi apie vieną ministeriją. Drąsu. Bet mes tikrai turėtume judėti jei ne prie vienos, tai prie mažesnio ministerijų skaičiaus, sujungiant tiek švietimo ir kultūros sritis, tiek, sakykime, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijas, ir panašiai. Kadangi tarpministerinis, kaip ir apskritai tarpinstitucinis, bendravimas Lietuvoje yra iššūkis, o šių ministerijų funkcijos yra glaudžiai susijusios, sujungimas atneštų daug naudos.“
