Naujasis Vilniaus cirkas „Antigravitacija“ jau vasario mėnesį pristatė naują savo šiuolaikinio cirko spektaklį „Aš esu...“. Jo metu neišvysite nei klounų, nei dresiruotų gyvūnų – spektaklis kalba apie žmogų ir jo gebėjimus. Apie kūrinį „Aš esu“ ir apie šiuolaikinio cirko reiškinį Lietuvoje kalbamės su „Antigravitacijos“ kūrybinės komandos nariais Mantu Markevičiumi, Kastyčiu Žukausku ir Urte Šimkonyte.
– Kuo skiriasi šiuolaikinis ir tradicinis cirkas?
Urtė: Šios sąvokos yra probleminės, bet aš tradiciniu arba klasikiniu cirku laikau tą cirką, kuris susideda iš žongliravimo, dresuotų gyvūnų, akrobatikos numerių, kuriais siekiama nustebinti, sukelti baimę, stiprų įspūdį, žavėjimąsi. Tradiciniame cirke maždaug kas trečią numerį yra įtraukiami klounados numeriai, kurių metu žiūrovas yra pralinksminamas, „numetama“ įtampa. Dažniausiai tokie pasirodymai nėra susieti bendra tema ar istorija. Toks cirkas atsiranda XVIII a. pabaigoje, netoli Londono.
Šiuolaikinis cirkas atsiranda Prancūzijoje, XX a. pabaigoje, ir juo yra siekiama pasakoti istoriją, perteikti idėją, jis galbūt labiau remiasi šiuolaikinio teatro ir šokio principais, tačiau jame vis tiek naudojamos klasikinio cirko disciplinos.
– Kuo cirko spektaklis skiriasi nuo teatro spektaklio?
Kastytis: Cirke mažiau vaidybos. Čia idėjoms išreikšti naudojami tik tam tikri objektai, tačiau nėra teksto, skatinančio suvokti kūrėjų norimas perduoti reikšmes.
– Ar Lietuvoje šiuolaikinis cirkas yra populiarus?
Kastytis: Nepopuliarus. Cirkas Lietuvoje dažnai įsivaizduojamas kaip gyvūnų dresiravimo vieta, palapinė su klounais ir žonglieriais. Dažnai žmonės naudoja žodį „cirkas“ norėdami įvardyti nerimtus dalykus...
Urtė: Sutinku, Lietuvoje kol kas ne, tačiau ir pasaulyje, palyginus su teatru, opera, galbūt net ir tradiciniu cirku, šiuolaikinis cirkas nėra labai populiarus. Bet tai yra labai jaunas žanras ir aš tikiuosi, kad jis užaugs ir taps vis labiau matomu ir atpažįstamu.
– Kaip nusprendėte, jog savo gyvenimą norite sieti su šiuolaikiniu cirku?
Mantas: Žongliruoti pradėjau paauglystėje, o šiuolaikiniu cirku susidomėjau kai pirmą kartą apsilankiau 'Menų spaustuvės“ organizuojamame „Naujojo cirko savaitgalyje“ 2009 metais. Pamatęs pirmuosius spektaklius „susirgau šiuolaikinio cirko liga“ – nebepraleidau nei vieno spektaklio. Praėjusį rudenį buvau labai gerose kūrybinėse dirbtuvėse pas šiuolaikinio cirko režisierių Roberto Magro. Neįkainojama patirtis.
Kastytis: Žongliruoju jau 6 metus, o šiuolaikiniu cirku labiausiai susidomėjau po dalyvavimo kūrybinėse dirbtuvėse Menų spaustuvėje pas Roberto Magro bei Adrian Schvansteiger.
Urtė: Šiuolaikinis cirkas nėra vienintelis mano kūrybos kelias, bet turbūt man įdomiausias. Labiausiai juo susidomėjau, turbūt, irgi po kūrybinių dirbtuvių Menų spaustuvėje.
Šiuo metu pristatote naują savo šiuolaikinio cirko spektaklį „Aš esu..“. Kaip kilo mintis jį sukurti?
Mantas: Kai susikaupia daug kūrybinių minčių, norisi ir reikia jas išreikšti, realizuoti... Mintis kurti šį spektaklį kilo 2015m. rudenį. Pirmų susitikimų, kūrybinių dirbtuvių metu diskutavome skirtingais klausimais, ieškojome visiems aktualios temos. Aiškinomės kaip suprantame šiuolaikinį cirką. Taip ir išsigrynino mintis, kurti spektaklį apie šiuolaikinio cirko kūrybos procesą.
Atvykus režisieriui Adrian Schvansteiger, prasidėjo intensyviausias darbas. Jis mums labai daug padėjo – sukūrė Pietų ašigalio atmosferą ir personažus: mokslininkus, tiriančius ledo mėginius. Kol režisierius buvo kartu su mumis, mes tikėjome jo matoma vizija ir nuoširdžiai kūrėme kartu. Jau atrodė, kad spektaklis baigtas. Tačiau jam išvykus kelios mažiausiai repetuotos vietos ėmė kelti abejones. Susėdome ir išbraukėme tas scenas iš scenarijaus, vėl prasidėjo kūrybinės paieškos. Per generalinę repeticiją turėjome visai kitą scenarijų, o prieš pirmąją premjerą dar kitą. Dabar dar kartą pergalvoję kai kurias vietas, ruošiamės trečiai premjerai.
– Kuo remiantis buvo pastatytas spektaklis „Aš esu...“?
Mantas: Mes ieškojome skirtingų būdų kaip sukurti žongliravimo garsų muziką. Žongliravimo garsai yra tikrai neįprasti, įdomūs, tylūs, subtilūs. Rinkome, rūšiavome šiuos garsus – kurie garsiau skamba, kurie tyliau. Ieškojome „išžongliruojamų“ ritmų, tarpusavyje derančių garsų. Jungėm juos, įrašinėjome studijoje, Kastytis kūrė iš jų muziką. Tai ir yra spektaklio pagrindas – iš mėtomų-gaudomų objektų skleidžiamų garsų sukurta muzika ir tai, ką su tais garsais ir kitomis raiškos priemonėmis mums pavyks papasakoti.
Urtė: Spektaklis buvo pastatytas pagal medžiagą, kurią visi dalyvaujantys atlikėjai susinešė iš savo išgyvenimų, pastebėjimų, dalyvavimų įvairiuose seminaruose, pokalbių su kitais artistais. Spektaklyje gvildenama tema – identitetas: ir kiekvieno atlikėjo atskirai, ir šiuolaikinio cirko Lietuvoje, nes jo čia yra turbūt tik užuomazgos. Tuo pačiu identiteto problema turbūt yra aktuali kiekvienam žmogui.
– Kuo ypatingas šis pasirodymas?
Kastytis: Nežinau ar galima tai pavadinti pasirodymu. Nemėgstu kai artistas išeina į sceną tam, kad pasirodytų, parodytų koks jis „kietas“. Šis spektaklis yra labiau kelionė ar sapnas, į kurį mes bandome įvesti žiūrovus.
– Kaip manote, kam jūsų spektaklis gali palikti geriausią įspūdį?
Urtė: Turbūt tiems, kurie domisi, kaip vystosi šiuolaikinis cirkas Lietuvoje, nes tai yra ilgo proceso dalis ir bandymas atrasti savitą, lietuvišką šiuolaikinį cirką. Tiems, kuriems įdomu, kaip tie bandymai atrodo, tiems ir patiks mūsų spektaklis.
Kastytis: Žmonėms, mokantiems įžvelgti ne tik kamuoliuką rankoje, bet ir to kamuoliuko reikšmę. Dažniausiai tai būna vaikai.
Mantas: Tikimės, kad spektaklyje kiekvienas atras tai, kas paliks įspūdį ir kvies toliau domėtis šiuolaikiniu Lietuvos cirku.
