Kokį vaidmenį grožinė literatūra vaidino Jūsų gyvenime?
V.Gerulaitis: Kaip ir likusiai mano kartai – labai didelį. Mes turėjome radiją ir knygą. Televizijos, tokios išvystytos, dar nebuvo. Kas dirgino mūsų vaizduotę? Mes matys ir literatūra. Jaunystės, vaikystės skaitymas buvo godus. Užaugome su J.Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, jau nekalbant apie J.Keruaką, Ž.Verną. V.Hugo... Žodžiu, skaitėme viską, ką prie sovietų (lietuvių ir rusų kalbomis) galėjome skaityt.
Svarbus laikmetis, politiškai atvėręs leidybines galimybes, buvo 8-tas dešimtmetis. Tuo metu tapo prieinamas Markesas, mus pasiekė Lotynų Amerikos literatūra, atvėrusi iki skausmo pažįstamus dalykus... Kaip tik šiuo laikotarpiu B.Genzelis ir R.Ozolas išleido filosofijos istoriją. O kaip mes puolėme prie visos Vakarų Europos filosofijos... Skaitėme Šv.Augustiną. Mums tai buvo grožinė literatūra. Galiu pasakyti, jog patys gavome tikrai galingą išsilavinimą. Ir tai yra mūsų kartos stiprybė.
Ar sutinkate su teze, jog skaitymas yra unikalus raktas į vaizduotę?
V.Gerulaitis: Taip, tai atsakymas, kodėl knygos vis dar reikalingos šiandien. Žmogus mato tik tekstą, visa kita – jo paties vaizdiniai. Man literatūra visuomet buvo didis daiktas, kuris vaizduotę ugdė, puoselėjo, žadino, plėtė ir gilino. Galbūt mano vaizduotė yra galingesnė už šiandieninio jaunimo, kuris daugiau žiūri, mažiau skaito.
Skirtinguose žmogaus gyvenimo etapuose (vaikystėje, brandoje, senatvėje) literatūra atlieka vis kitokį vaidmenį. Tarkime, paauglystėje skaitymas buvo tartum savotiškas nuotykis: atmenu, kuomet skaitydavau sekso scenas, kartais išsiplėšdavau puslapius, kur rasdavau žodį „krūtys“. Tai buvo Stalino ir Chruščiovo laikų erotika... Šiandien, kuomet gyvenimo lieka vis mažiau, skaitau tam, kad rasčiau gražių arba gilių dalykų. Kažko prasminga.
Skaitymas, be visa ko, ugdo ir emocinį pažinimą. Iki šiol juokauju, jog iš Remarko išmokau gerti, rūkyti, vienišauti, verkti, nesigėdyti rodyti jausmus...
Kaip šiandien (o ypač jaunam žmogui) atsirinkti iš to knygų pertekliaus? Rodos, gimsti ir jau „vėluoji į traukinį“: parašyta tiek nuostabių kūrinių – graikų mąstytojų veikalai, Volteras, Kamiu, Dostojevskis... Ir tai tik „lašas jūroje“. Tekstai toliau kuriami. Kaip žinoti, ką vertą skaityti?
V.Gerulaitis: Vienas humoristinis atsakymas būtų – neskaityti reklamų. Tiksliau, ką ypatingai reklamuoja: nuo vaistų iki meno. Antras – pradėti nuo klasikos. Klasika yra ne tai, kas yra parašyta prieš šimtą metų. Tas, kas šiandien nepripažįstama, labai modernu, tas ir gali virsti klasika. Bethovenas nerašė saviškiams, jis rašė ateičiai. Visa, kas šiandien yra klasika, ankščiau buvo labai nauja: F. Dostojevskis, Keruakas – savo laiku šokiravo. Paprastai kalbant, patarimas būtų toks: pirmiausia reikia suvokti tradiciją ir stilius, o tada - rinktis protu ir įgytu patyrimu. Galų gale, mene reikia pasikliauti intuicija.
Gyvename ne tik tekstų bet ir vaizdų gausos epochoje. Galbūt galima samprotauti, kad, moderniųjų technologijų pagalba, vaizdas tampa netgi patrauklesnis už tekstą. Jeigu tai (bent iš dalies) teisinga, ką prarandame (o gal priešingai – atrandame)?
J.Marcišauskytė - Jurašienė: Vaizdų kultūros tyrinėtojai jau senokai konstatavo, jog šiuo metu išgyvename vaizdinį posūkį. Kad vaizdas pasidarė labai svarbus ir prie teksto prieiname tik tada, jei patiko vaizdas, įrodymų nereikia – kiekvienas tai patiriame patys. Dauguma esame vaizdų hedonistai, gurmanai, o akis visada vergauja grožiui (kurį suvokiame skirtingai). Vizualiniai dirgikliai nereikalauja tiek laiko, įsigilinimo, jų „skonį“ pajuntame iš karto, o reklama tai išnaudoja labai kūrybiškai. Dažnai tenka girdėti, jog dėl vizualinės aplinkos turtingumo, pertekliaus, nukenčia žmogaus (ypač jauno) gebėjimas skaityti ilgus tekstus, pajausti jų dinamiką, kažkur dingsta kantrybė, vaizduotė ir tai neišvengiamai atsiliepia tiek rašymo, tiek skaitymo „raumeniui“.
Ar autorius turi taikytis prie nekantraus, neturinčio laiko ir dėmesio ilgai neišlaikančio skaitytojo: kurti trumpas ir efektyvias istorijos/ mažos apimties kūrinius?
J.Marcišauskytė – Jurašienė: Manau, kad autorius turi taikytis tik prie savęs, nes kitaip, kad ir ką jis darytų, tai nebus natūralu, ir skaitytojas tai iš karto pajaus. Be abejonės, pats laikmetis diktuoja tam tikrus galimus modelius, jie kartais visai nepastebimai „įsigeria į odą“ ir daro įtaką bet kokiai kūrybai, nes tiesiog neišvengiamai tarpstame tam tikroje mus formuojančioje kultūroje.
Š.m. vasario 21 d. Knygų mugėje pristatysi savo knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“. Kurdama šia knygai tekstus į kokią auditoriją (skaitytoją) apeliavai? Ar nuo to priklausė teksto forma/stilius/apimtis?
J.Marcišauskytė – Jurašienė: Rengdama „Vilniaus skulptūrų kelią“ galvojau apie plačią auditoriją - nuo jaunuolių iki senjorų. Kadangi knyga skirta ne meno profesionalams, mokslininkams, o paprastam vilniečiui ar miesto svečiui, labai stengiausi atsisakyti menotyrininko pozicijos, nevartoti sąvokų, kurias sunku suprasti, apsiriboti tik reikalingiausia ir įdomia informacija. Menotyrininkui šioje knygoje gali daug ko trūkti, daug kas atrodyti nereikalinga, bet juk knyga ir nėra skirta tiems, kurie viską ir taip žino. Tokį pasirinkimą, informacijos pateikimo būdą labai palaikė pirmosios knygos rankraščio skaitytojos, kurios, nepriklausydamos jokiam išmanančių ratui, buvo labai kritiškos kalbai, ir davė neįkainojamų pastabų bei leido susiformuoti supratimą apie tai, ko iš tikro reikia tai auditorijai, kuriai knyga yra skirta. Taigi nuo auditorijos priklausė viskas – ir knygos formatas, medžiagos pateikimo būdas ir kiekis, kalbos stilius ir t.t.
Galima kritikuoti ir vadinti skaitytojų poreikių tenkinimą pataikavimu jam, tačiau daug didesne blogybe laikau sofistikuotą požiūrį į kultūrą ir elitizmą. Kultūra yra kuriama visų ir visiems. Ji gali būti įdomi daugeliui, tik dažnai žmogus nežino, nuo ko pradėti. Jis išsigąsta sunkių knygų ir sąvokų, pasijaučia svetimas ir atitolsta pats.
