Spektaklio herojus Nulis keliauja po skaičių šalį, ieškodamas tikrų draugų. Tai nuoširdus ir jausmingas pasakojimas apie vienatvę, meilę ir draugystę. Pagrindinį Nulio vaidmenį režisierė patikėjo baleto artistui ir choreografui Donatui Bakėjui, kurį scenoje lydi gausus būrys jaunųjų Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus artistų.
Apie šią premjerą ir apskritai apie polėkį kurti vaikams „15 min“ redakcijoje kalbamės su spektaklio „Skaičiai“ režisiere Giedre Zaščižinskaite ir pagrindinio vaidmens atlikėju Donatu Bakėjumi.
– Dar nenurimus vaikams skirto šokio spektaklio „Spalvos“ populiarumui, netrukus sulauksime naujo spektaklio„Skaičiai“. Kuo šį kartą žadate sužavėti publiką?
D.B.: Aš labai laukiu šio spektaklio. Giedrė jau senai brandino idėją, ir pagaliau mes pakeliui į premjerą. O kuo nustebinsime… Turbūt labiausiai norime, kad žiūrovai pajustų šokiu išreikštą nuoširdumą, nes dirbant su vaikais ir kuriant vaikams tai yra svarbiausia.
G.Z.: Ar pavyks nustebinti, ar ne, nuspręs žiūrovai, kai pamatys naują mūsų darbą. Stengiausi, kad tai būtų gražus, šiltas ir nuoširdus spektaklis.
– Apie ką yra spektaklis „Skaičiai“? Ar tai „Spalvų“ tęsinys?
G.Z.: ,,Skaičiai‘‘ – tai spektaklis apie pačius subtiliausius jausmus: meilę, liūdesį. Tai istorija apie tikrą draugystę, kurios ieško pagrindinis spektaklio veikėjas Nulis. Taip, tai iš dalies yra spektaklio „Spalvos“ tęsinys. Tai vis tas pats kūrybos impulsas, nors idėja ir turinio perteikimas – kitoks. „Spalvų“ struktūra skiriasi: visumą sudaro daug skirtingų istorijų, tarsi susipinančių į vieną pamoką vaikams, parodančią, kaip, pasitelkus visiems gerai žinomus simbolius, galima atpažinti skirtingas spalvas, objektus, reiškinius. Tikimės, kad „Skaičiai“, kaip ir anksčiau sukurtas spektaklis „Spalvos‘‘, taps edukacine priemone, padedančia vaikams išmokti ir įsiminti skaičius, o taip pat – puoselėti jausmus.
– Kam skirtas spektaklis „Skaičiai“?
G.Z.: Spektaklis turėtų patikti tiek mažiems žiūrovams, tiek dideliems. Iš patirties žinau, kad tai, kas jaudina vaikus, suaugusius taip pat užburia ir įkvepia, o be to, padeda suaugusiems atrasti naujus kelius į mažųjų širdis. Spektaklyje daug judesio, įvairių išraiškos priemonių, kurios patiks net mažiausiems žiūrovams. Tikimės, kad „Skaičiai“ žiūrovus įkvėps būti geresniais ir kūrybiškesniais.
– Šokio spektakliuose muzika – stipri nuotaikos kūrimo priemonė. Kaip ją pasirenkat? Kokia muzika skamba spektaklyje „Skaičiai“?
G.Z.: Šiame spektaklyje skamba muzika iš Čarlio Čaplino filmų. Rinkdamasi muziką, jos poveikį „tikrinau“ stebėdama vaikų reakciją. Leidau vaikams klausyti įvairius kūrinius ir stebėjau, ką jie veikia, kaip jaučiasi, kokias emocijas vaikams sukelia vienas ar kitas kūrinys, ar įkvepia saviraiškai, kūrybiškumui.
– Kaip įtraukiate vaikus į kūrybinį spektaklio procesą? Kaip palaikote jų ryžtą tęsti tai, ką pradėjo kurti? Vaikams labiausiai rūpi žaidimai, regis, ilgas kūrybos procesas gali nusibosti. Kaip įveikiat sunkiausias nuovargio akimirkas?
D.B.: Vaikus galima sudominti, jei spektaklio kūrimas bus kiek galima priartintas prie jų pasaulio. Tam tinkamiausia yra žaidimo forma. Vaikams taip pat patinka pokalbiai, diskusijos, kai paisoma jų nuomonės, kai gerbiami jų jausmai ir norai. Scenos meno pažinimo kelią pradedame mažais žingsneliais. Pradžioje vaikus supažindiname su scena ir erdve aplink ją. Kalbamės ir mokome, kaip toje meno erdvėje elgtis. Kai vaikai jau pažįsta aplinką, po truputį artėjame prie kūrybinio proceso. Vaikai labai judrūs, ir net minutė tylos bei ramybės jiems yra didelis išbandymas. Atitinkamai sudėliojame kūrybinio proceso lūkesčius, nuolatos darome smagias poilsio pertraukėles. Mums rūpi vaikų poreikiai, į vaikus žiūrime su pagarba, todėl atsiranda abiems pusėms malonus bendradarbiavimas ir supratimas. Tai yra svarbiausia.
G.Z.: Donatas yra didelis autoritetas vaikams. Jis vaikams – įkvepiantis pavyzdys. Donatas visada atranda formą, kaip sudominti mažuosius atlikėjus.
– Kokias sąvybes turi turėti kūrėjas, kad sugebėtų žavėti vaikus – tiek esančius scenoje, tiek žiūrovų salėje?
G.Z.: Reikia neprarasti sugebėjimo pasaulį matyti vaiko akimis – nerūpestingai, be pykčio, be pagiežos, be pavydo. Neslėpsiu, kartais būna sunku. Dažnai bandau save mintimis grąžinti į vaikystę, kai analizuoju kuriamo spektaklio scenas, judesius, kai bandau sudėlioti spektaklio akcentus, kurie galėtų labiausiai sudominti mažuosius žiūrovus, būtų smagūs ir suprantami. Stengiuosi ieškoti įdomių minties išraiškos formų. Šįkart spektaklyje skambės ne vien muzika. Vaikai spektakliui patys sukūrė daug naujų skaičiuočių ir jas įgarsino. Scenografijoje naudosime nuostabią „Pet Punk Lab“ sukurtą animaciją. Didelis džiaugsmas dirbti su bene geriausiais savo srities žinovais. Tai puikūs žmonės, kūrybiški, supratingi ir darbštūs. Ačiū jiems už šaunų bendradarbiavimą!
– Ar kurdami edukacinius spektaklius vaikams konsultuojatės su vaikų edukologais, psichologais?
G.Z.: Vaikų edukologų ir psichologų pagalbos reikėjo, kai kūriau spektaklį „Spalvos“. Dabar rėmiausi savo patirtimi, sukaupta ankstesniuose spektakliuose, darbe ugdymo įstaigose, o taip pat namuose, auginant savo vaikus.
– „Skaičiai“ – tai antras Šokio teatro scenoje Jūsų pastatytas edukacinis spektaklis. Tiek šiame spektaklyje, tiek spektaklyje „Spalvos“, scenoje šoka tik vienas suaugęs artistas, visi kiti šokėjai – Nacionalinės M.K. Čiurlionio mokyklos jaunesnių baleto klasių mokiniai. Premjerinio spektaklio scenoje – net trisdešimt penki ,,čiurlioniukai‘‘. Kas Jus įkvepia dirbti su vaikais ir kurti spektaklius, tinkančius net pačiam jauniausiam žiūrovui?
G.Z.: Mane kūrybai įkvepia vaikai. Jie mane užburia. Vaikai – nuostabūs atradėjai. Juos traukia kūryba, scena. Dalyvaudami spektakliuose, vaikai sustiprina pasitikėjimą savimi, atranda santykį su žiūrovu. Man patinka būti to proceso dalimi. Tai nuostabus, gyvas, nuolat kintantis kelias, kuris negali būti nuobodus. Mano siekis – įkvėpti vaikus eiti kūrybos keliu išvien.
Spektaklio metu gera matyti savo darbo rezultatą, žiūrėti į laimingus scenoje šokančius vaikus, gera jausti grįžtamąjį ryšį su žiūrovais, malonu, kai jie nuoširdžiai klausia, kada kitas spektaklis. Tokiomis minutėmis suprantu, kad mes su visu kolektyvu nešame gerą žinią mažiesiems. Tikiu, kai jie užaugę bus geresni už mus. Po spektaklio „Spalvos“ vaikai tiesiog veržiasi į repeticijas! Džiugu, kad iš mokyklos „nepabėgo“ berniukai, nors berniukus sunkiau sudominti. Jie žavisi baletu ir tęsia mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ta auganti jauna veržli jėga žavi mane nepaliaujamai. Visa tai veda pirmyn, įkvepia nesustoti, kurti su vaikais ir vaikams.
