Šio spektaklio autorė – garsioji Argentinos teatro režisierė Lola Arias, Europoje ir pasaulyje žinoma kaip viena ryškiausių dokumentinio teatro kūrėjų. Kiekvieno žmogaus gyvenimas L.Arias spektakliuose liudija istoriją, galinčią papasakoti daugiau nei bet koks vadovėlis ar informacijos šaltiniai internete.
L.Arias jau yra dirbusi su buvusiais komunistais, prostitutėmis, gatvės muzikantais, vaikais. Jos darbai rodyti garsiausiose meno scenose ir festivaliuose tiek Europoje, tiek Pietų Amerikoje.
L.Arias braižas atpažįstamas iš autentiškai kuriamo dialogo tarp realybės (dokumentikos) ir fikcijos. Spektaklis „Minų laukas“, kuriame išvysime skirtingose fronto pusėse buvusius argentiniečių ir britų karo veteranus, festivalyje „Sirenos“ Vilniuje bus rodomas spalio 6 ir 7 dienomis.
Folklando/Malvinų kariniame konflikte, kuriame mūšiai vyko ore, vandenyje ir sausumoje, pergalę prieš Argentiną pasiekė Didžioji Britanija. Žuvo apie tūkstantis kariškių ir civilių gyventojų, o dėl teisių į šias salas nesutariama iki šiol.
Po karinio konflikto praėjus beveik keturiems dešimtmečiams karo veteranai scenoje dalijasi prisiminimais, atkuria mūšio situacijas, ir, žinoma, nutinka šis tas daugiau. „Kai pradedi prisiminti, niekad nežinai, ką rasi“, – sako L. Arias, kuri taip pat žinoma kaip rašytoja, filmų, vaizdo instaliacijų ir muzikos kūrėja.
Prieš spektaklio premjerą Vilniuje L.Arias pasidalijo mintimis ir atsakė į Rimgailės Renevytės klausimus.
– Kodėl nusprendėte kurti spektaklį būtent Folklando (Malvinų) karo tema?, – paklausėme L.Arias.
– Mokykloje augau dainuodama Folklando maršą apie šias salas ir mokydamasi iš žemėlapio, kuriame jos buvo pažymėtos kaip Argentinos teritorijos dalis. Kiekvienais metais balandžio 2-ąją prisimindavome šiame kare žuvusius karius.
Užaugau su mintimi, kad kai kas pavogė dalį mūsų šalies. Tačiau be šio mokykloje įdiegto nacionalistinio patoso, aš daugiau nieko nežinojau apie karą. Nežinojau, ką ten patyrė kareiviai, kaip po karo gyveno Folklando (Malvinų) karo veteranai.
2013-aisiais festivalio „Lift“ organizatoriai pakvietė mane dalyvauti renginyje „Po karo“ („After the War“), čia aš ir pradėjau savo darbą su karo veteranais. Sukūriau vaizdo instaliaciją, kurioje veteranai argentiniečiai rekonstravo karo akimirkas savo šiandienio darbo vietose.
Folklando (Malvinų) kare dalyvavo išties daug šauktinių. Šiandien šie žmonės užsiima skirtingais dalykais. Pavyzdžiui, vienas iš jų tapo operos dainininku, kitas – plaukiku. Skirtumas tarp vyrų, kokie jie buvo, ir vyrų, kokie jie yra dabar, mane itin sudomino, todėl pradėjau galvoti apie šio projekto tęstinumą ir darbą su britų karo veteranais. Taip gimė „Minų laukas“.
Šis spektaklis – tai tam tikras būdas permąstyti, ką karas reiškė kariavusiems ir tiems, kurie tą karą stebėjo per televiziją. „Minų laukas“ – tai šalutinio karo poveikio studija, tiriant visuomenę ir grupę veteranų. Sykiu tai ir socialinis eksperimentas, siekiant pamatyti, kas gali nutikti seniems priešams, mėginant atkurti karo istoriją.
Skirtumas tarp vyrų, kokie jie buvo, ir vyrų, kokie jie yra dabar, mane itin sudomino.
– Ar kuriant spektaklį šis „minų laukas“ nė sykio nesprogo?
– Be abejo, procesas, kai mėginama atkurti kieno nors prisiminimus ir istorijas apie karą, yra ir labai skausmingas, ir sudėtingas. Privalai būti itin kantrus ir jautrus.
Tiek iš pradžių kurdami vaizdo instaliaciją, tiek spektaklį ir filmą, mes su kūrybine komanda patyrėme įvairių krizių. Vienas svarbiausių aspektų buvo susijęs su Didžiosios Britanijos istorijos puse kariniame konflikte. Jaučiau baimę, kad aš pati negalėsiu užimti neutralios pozicijos, nes esu iš Argentinos.
Žvelgiant iš argentiniečių perspektyvos, kai kurie mūsų karo veteranai nerimavo, kad net kūrybinis bendradarbiavimas su britų veteranais reikštų Argentinos reikalavimų atsisakymą dėl salų. Salų statuso klausimas lieka opus iki šiol.
O repetuojant buvo visko. Niekada negali žinoti, kaip žmonės reaguos į eksperimentą, rekonstruojantį jų asmeninį gyvenimą. Prieš prasidedant repeticijoms kartu su karo veteranais apsilankėme psichologinės pagalbos centre. Kai kurie dalykai palaipsniui savaime susidėliojo į vietas. Buvo atvejų, kai turėjome kreiptis pagalbos į specialistus, bet mes taip pat svarstėme, kaip problemas išspręsti vykstant kūrybiniam procesui.
– Dokumentinis, autobiografinis, mokumentinis teatras – kodėl į tai krypsta Jūsų dėmesys?
– Mano darbas visuomet susijęs su socialiniu eksperimentu, siekiant suburti žmones, turinčius panašios patirties, bet skirtingas vizijas. Teatras yra ta nuostabi vieta, kurioje gali susitikti skirtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Man ne tiek įdomu rašyti dialogus personažams – noriu leisti scenoje esantiems žmonėms kalbėtis, pasitelkiant menines priemones.
Manau, kad suteikti galimybę karo veteranams patiems susitikti ir pasakoti savo istorijas žmonėms nėra tas pats, kas leisti aktoriams kalbėti už juos. Išties manau, kad menas yra tam tikra laisva zona, tam tikra erdvė mumyse ir už mūsų. Kitaip tariant, teatras liovėsi reprezentuoti tikrovę tam, kad taptų vieta, kurioje būtų galima iškart veikti čia ir dabar.
SPEKTAKLIS „SIRENOSE“ RODOMAS: spalio 6, 7 d. 19.00
BILIETAI čia.
VIETA: „Menų spaustuvė“, Juodoji salė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
REŽISIERĖ, DRAMATURGĖ: Lola Arias
SPEKTAKLIO KALBA: anglų, ispanų, su vertimu į lietuvių kalbą
