Premjeroje dalyvavo keli regėjimo negalią turintys žmonės, visiems kitiems dalyviams aktoriai užrišo akis. Scenos viduryje jie įsitaisė patogiose kėdėse ir stebimi nedidelėje salėje susirinkusio būrio žiūrovų įsiliejo į performansą.
„Tai nėra vienas spektaklis – kiekvienas žmogus vaizduotėje susikuria po savo versiją, mato skirtingus vaizdinius“, – sakė vienas spektaklio aktorių Imantas Precas.
Apie valandą trunkantis spektaklis primena meditaciją arba kelionę į pojūčių ir vaizduotės pasaulį. Vieną akimirką dalyviai pasijuto sėdintys valtyje su japonų žvejais, kitą – cimbolų žvangesio apsuptyje uodžiantys smilkalus budistų šventykloje, o dar kitą – patekę į triukšmingą šokančių indėnų būrį.
Spektaklio siužetą sudaro kelių pasaulio tautų pasakų junginys. Skirtingų kraštų dvasią aktoriai–lėlininkai perteikia keisdami aplinkos temperatūrą, pasitelkdami garso stereoefektą, liesdami dalyvius įvairių faktūrų medžiagomis, vaišindami juos vaisiais.
Pasak idėjos autorės ir režisierės Karolinos Žernytės, ši patirtis praturtina abi žiūrovų grupes. „Neregiams tai – galimybė patirti kitokį spektaklį, o žmonėms, kurie gali matyti ir čia sėdi užrištomis akimis – įsivaizduoti, kaip jaučiasi aklieji. Norėjom perteikti žiūrovui tą įspūdį kuo tikroviškiau – kad jo vaizduotė labiau dirbtų. Bekurdami mes ir patys suvokėm, kad mūsų visuomenėje aklieji turėtų jaustis labai apriboti – mes tiesiog nelebai jais rūpinamės“, – teigė spektaklyje vaidinanti režisierė.
„Tai nėra vienas spektaklis – kiekvienas žmogus vaizduotėje susikuria po savo versiją, mato skirtingus vaizdinius“, – sakė vienas spektaklio aktorių Imantas Precas.
Premjeroje dalyvavę neregiai po spektaklio dalinosi gyvais įspūdžiais. „Reginčiam čia turėtų būti baisu, nes kai yra raištis ant akių, jis nemato, nežino, kas bus. Jo pojūčiai paprastai nebūna tokie aštrūs“, – teigė regėjimo negalią turintis moksleivis Andrius.
Kitas dalyvis neregys tvirtino tokios patirties iki šiol neturėjęs. „Esu buvęs teatro spektakliuose, bet ne tokiuose. Šitame lengviau suprasti, kas vyksta, nes visi tie pojūčiai yra tau pačiam parodomi. Pavyzdžiui, kai plaukė valtimi, tai atrodė, kad ir pats plaukiu. Labai tikroviška viskas“, – tvirtino moksleivis Jonas.
Vienas pagrindinių elementų klasikiniame teatre – vaizdai – šiame spektaklyje netenka galios, tačiau vaizdo estetika kūrybinei grupei taip pat buvo svarbi. Scenografiją pasirodymui kūrusių dailininkų Ievos Juršėnaitės ir Luko Pacenkos teigimu, ritualinio pobūdžio spektaklyje tampa nebeaišku, kas yra aktorius, o taip pat nebelieka ribos tarp galinčio matyti ir neregio, todėl scenografija tampa dviprasmiška. „Tai nėra tradicinė scenografija. Čia minimalistinis stilius, nėra jokios puošybos, viskas natūralu. Pavyzdžiui, kostiumai–kombinezonai – jie neturi iškelti aktoriaus į pirmą planą, o tuo pačiu ir nekelti čežančios medžiagos garso“, – sakė dailininkai.
Šiame pasirodyme aktoriai nutrynė ir scenos ribas: spektaklio dayviams pasakojimą piešia vaizduotė, o žiūrovai turi galimybę stebėti niuansus, paprastai paliekamus užkulisiuose. „Čia galime laisvai išeiti iš personažo – vistiek žiūrovas mato, kaip mes tarpusavy susižiūrim, ruošiamės, be to žiūrovams taip pat įdomu, koks tai kvapas, kokius daiktus mes naudojam, ir koks tai prisilietimas“, – aktorių kontaktą su žiūrovais apibūdino režisierė K. Žernytė.
Spektakliui pasirinkta kamerinė erdvė – Kvadrato scena, į kurią telpa apie keturisdešimt žiūrovų. „Mes kuriam ritualą, kuris gal labiau yra rūpestis žmogumi. Man atrodo, kad jeigu čia būtų daugiau žmonių, to intymumo nepajustum. Viena mūsų žiūrovė po spektaklio apsiverkė, kai paklausiau kodėl, ji sakė, jog pasijuto, kad ja labai rūpinamasi.“, – sakė režisierė.
Spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ bus rodomas debiutų festivalyje „Tylos!“ birželio 3 d. Kvadrato scenoje.
