– Kijeve paminėjote itin svarbią Lietuvai datą – Kovo 11-ąją, kartu su orkestru ir ambasados atstovais Kijevo Nepriklausomybės aikštėje nestandartiškai sugiedojote Lietuvos himną. Kuo svarbios tokios akcijos ir kokia Kovo 11-osios reikšmė jums pačiam?
– Kovo 11 visiems ir kiekvienam atskirai yra labai svarbi. Ta diena pakeitė mūsų psichologiją. Tai buvo ryškus nenuolaidžiavimo aplinkai ir svetimiems pavyzdys. Man asmeniškai V.Landsbergio ir Aukščiausios tarybos sprendimas buvo įspūdingas, stebėtina drąsa. Anksčiau mes visi ir aš asmeniškai bijodavau nuvykęs į užsienį prisipažinti, kas esu. Po šio įvykio aš pradėjau didžiuotis. Man nesvarbu, kad yra daug žmonių, kurie nežino, kas ta Lietuva, aš su pasididžiavimu galiu jiems paaiškinti, kas ji yra ir kas esu aš, lietuvis. Mes tapome žmonėmis, kurie turi savo valstybę, savo tėvynę.
Maidane nuskambėjęs Lietuvos himnas yra labai simboliškas įvykis. Mes ir mūsų Lietuvos ateitis tam tikra prasme priklausome nuo Ukrainos ateities. Jei ji bus Putino – mes irgi netrukus būsime pakeliui. Kovodami už Ukrainą – mes kovojame už Lietuvą. Mes šiuo poelgiu pasakėme dar kartą – mes solidarūs. Maidanas yra Ukrainos savimonės centras. Ir mes sugiedojome Ukrainos savimonės centre Lietuvos Respublikos himną, ir dar kaip sugiedojom. Viskas buvo labai simboliška: prasidėjo viskas nuo vieno žmogaus, o paskui mes visi susitelkėme, išskleidėme ir Lietuvos ir Ukrainos vėliavas.
Tai ne tik politinis, bet ir kultūrinis pareiškimas – nors mes ne kariai, mes menininkai, bet dalyvaujame savo valstybės gyvenime. Manau, kad tokios iniciatyvos Maidane iki šiol nėra buvę.
– Kijeve koncertavote ne pirmą kartą. Kuo šis koncertas buvo skirtingas? Kaip jus priėmė Kijevo publika, juk jie, skirtingai nuo miestų Rytų Ukrainoje, pakankamai išlepinti kultūrinių renginių?
– Kijeve aš esu koncertavęs dar senais laikais, su Vilniaus kvartetu, taip pat su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru esame groję Kijevo filharmonijoje. Labai įdomus sutapimas, kad kaip tik tuo metu vyko oranžinė revoliucija, demonstracijos. Koncertas sulaukė pasisekimo. Tuo metu vyko politinė kova, žmonės sirgo už lyderius. Tą kartą mes susidūrėme su senąja, sovietinio mentaliteto Ukrainos tauta. O dabar, aš esu pritrenktas – matau naują Ukrainos tautą, tautą turinčią gilią istoriją. Jie visi dabar Kijeve kalba ukrainietiškai, labai daug rusų gyvenančių Ukrainoje kalba ukrainiečių kalba – tai yra Ukrainos gimimas iš naujo. Ji nebėra Rusijos jaunesnioji sesuo, kuri turi mėgdžioti vyresnėlę, ji suvereni.
Daugybė žmonių yra iš tiesų ukrainiečiai. Ir tie ukrainiečiai mūsų koncertą priėmė be galo šiltai. Salė buvo sausakimša. Tai suprantama, Lietuva ir lietuviai yra pagrindiniai Ukrainos draugai – jie mylimi, labai reikšmingi, nors esame maža tauta. Nuostabu, kad maža tauta gali turėti tokios įtakos, gali padėti apsispręsti didelei tautai. Konkrečiai į mūsų koncerto programą žmonių reakcija buvo nepaprasta. Ir ji tokia buvo ne tik dėl mūsų meno. Ypač malonu buvo sutikti taip daug lietuvių. Ukrainoje iš tiesų gyvena labai daug lietuvių, daug lietuvių verslininkų.
Džiugu buvo pasikalbėti su jais ir išgirsti, kaip sėkmingai jie šioje šalyje plėtoja verslus, kas be abejonės daro teigiamą įtaką ir Ukrainos verslui. Gera pačiam tiesiogiai išgirsti apie iš tikrųjų vykstančius procesus, o ne tik būti informuotam apie vienus ar kitus dalykus žiniasklaidos, tuomet manau susidaro pilnesnis paveikslas.
– Kalbant apie koncertą „Už jūsų ir mūsų laisve!“ Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse, kuo ypatinga buvo vakaro programa?
– Koncerto pradžioje atlikome Lietuvos Respublikos ir Ukrainos himnus. Buvo neapsakomas, beveik antgamtiškas jausmas girdėti švaria ukrainiečių kalba savo šalies himną giedančius, sausakimšai salę užpildžiusius žiūrovus. Atlikome daug lietuvių muzikos. Ypatingos reakcijos ir audringų plojimų sulaukė Jono Tamulionio „Toccata diavolesca“, taip pat šiltai priimta buvo Osvaldo Balakausko Kijeve, dar jam tuo metu ten studijuojant, parašyta „Šokių siuita“. Orkestrui talkino puikus jaunosios kartos tenoras, Edgaras Davidovičius.
Kaskart jam atlikus dainą publika reikalavo nusilenkti pakartotinai, o Luigi Denza daina „Funiculi Funicula“ tapo vakaro hitu, ir buvo atlikta net du kartus. Koncerto pabaigoje griežėme visų ukrainiečių mėgstamą Miroslavo Skoryko „Melodiją“ ir bisui simboliškai nuskambėjo Juozo Naujalio „Malda“ (dabar geriau žinoma kaip „Svajonė“). Koncertas buvo labai sėkmingas. Salė ošė. Tą patį vakarą scenoje pasirodė Ihoris Michailišinas. Karys pravarde „Pianistas“ atliko du kūrinius fortepijonui solo: Balio Dvariono Valsą ir Mykolos Lysenko Elegiją. Pats asmeniškai patyręs Ukrainos karo siaubą iš arti, buvęs nelaisvėje, šis jaunas žmogus atrado paguodą muzikoje. Šiuo metu jis – 1 kurso fortepijono specialybės studentas. Labai gražu ir simboliška, kad Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo išvakarėse būtent su juo dalijomės sceną.
– Bendrai vertinant, šios orkestro gastrolės visai ne tipiškos, kokia jų reikšmė Ukrainai, Lietuvai, orkestrui ir jums pačiam?
– Visų pirma – mes paliudijome Lietuvos meilę ir susirūpinimą Ukraina. Ypač savo koncertais Rytų Ukrainoje, Severodonecke, kituose miesteliuose, mokyklose.
Antra – mes, nedidelis kolektyvas, kuriam visi šie dalykai apie karą, skurdą ir vargą Ukrainoje buvo tolimi. O kai mes nuvažiavome – staiga supratome, kad negalime gyventi užsidarę savo reikaluose, nuo kiekvieno iš mūsų daug kas priklauso.
Trečia – mes kaip meno kolektyvas mielai vykdome tokias nesavanaudiškas iniciatyvas. Tai labai svarbus ir didelis dalykas, kai meno kolektyvas renka paramą, vietoj to, kad užsidirbtų, atiduoda pinigus Ukrainos vaikams, koncertuoja fronto zonoje, kur čia pat už nugaros kvėpuoja okupantai. O mūsų niekas nevertė šito daryti, mes paprasti žmonės, mums buvo miela tai daryti ir šis troškimas kilo ne per prievartą, o iš mūsų vidaus.
Ketvirta – man asmeniškai Lietuvos Respublikos ambasada paliko nepaprastai didelį įspūdį. Jie labai nuoširdūs, atsidavę žmonės. Ta ugnis ir didelis tikėjimas, tuo, ką jie daro – aš likau sužavėtas.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro gastrolės finansuotos Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros ministerijos.
