– Kokiais laikotarpiais bajorai įdomiausiai švęsdavo Velykas?
– Apie ankstesnius laikus labai sudėtinga rasti informacijos, daugiausiai jos yra apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios šventes. Tai yra paskutinieji 50 metų, kai Lietuvoje apskritai egzistavo dvarai. Bet čia kyla klausimas, kodėl apie šį laiką informacijos daugiausia? Nes esama nemažai gyvųjų atsiminimų, buvo žmonių, rašiusių dienoraščius, buvo ir suprantamesnių receptų knygų. Viskas dar labai gyva. Apie tai, kas vyko XVII a. baroko laikotarpiu, tėra vos keli šaltiniai.
-
Velykų misterijos uždangą praskleidus. Pokalbis su dr. Asta Giniūniene
-
Valdas Benkunskas: „Aš, kaip meras, ketinčiau kultūros sritį pats kuruoti ir prižiūrėti“
-
Rūbai, kurių nereikia nešioti: A.M.Stankevičiūtė atidaro personalinę parodą „Palaidi galai“
-
O.Koršunovas: mūsų autobusui nukritus į tarpeklį, nežinau, kaip būtų susiklostęs Lietuvos kultūrinis peizažas
– Spėju, kad per tuos 50 metų daugiausia buvo remtasi krikščioniškomis tradicijomis?
– Anie laikai apibūdinami kaip Gražioji epocha (pranc. La Belle Époque), o kodėl, pamatysime tolesniame mano pasakojime. Kadangi visas dvaro ritmas sukosi aplink liturginį kalendorių, buvo švenčiamos keturios pagrindinės metų šventės – Kalėdos, Velykos, Sekminės bei derliaus nuėmimas (pastarasis ne visai susijęs su minėtu kalendoriumi). Iš jų Kalėdos ir Velykos buvo pagrindiniai metų įvykiai, minimi šeimos bei viso dvaro. Per Kalėdas laikas buvo leidžiamas ramiai, rimtyje, tiesą sakant, liūdnokai, o štai Velykos – ypač linksmai. Juk pastarosios yra ne tik Jėzaus atgimimas, bet ir pavasaris, atsinaujinimas.
Reikia turėti omeny, kad dvaras yra visas sociumas, ne tik šeima.
– Tai kaipgi viskas vyko?
– Jeigu užmestume akį į XIX a. bajorėms skirtus žurnalus, daug dėmesio buvo skiriama pasiruošimui, už ką ir buvo atsakingos dvaro moterys. Juose rašoma, kad kovo ir balandžio mėnesiais viskas sukdavosi apie Velykas. Žinoma, viską ruošė ne pati bajorė, bet jai reikėdavo organizuoti darbą – nuo valymo iki pyragų kepimo, kiaulių kimšimo iki brandinimo bei griežto pasninko. Juk tai didžiulis aparatas! Reikia turėti omeny, kad dvaras yra visas sociumas, ne tik šeima. Jį sudarė taip pat ir kelių lygių skirtingi tarnai. Todėl sočiau ar mažiau sočiai Velykas vis tiek visi šventė.
– Kaip buvo dažomi kiaušiniai?
– Šaltiniuose minimi raudoni kiaušiniai. Tai galima sieti su Rytų stačiatikių krikščionių tradicija dažyti kiaušinius Velykų sekmadienį, kas reiškė naują Velykų gyvenimą Kristui prisikėlus iš kapo. Besidalijant kiaušiniais sekmadienio rytą šis ritualas buvo palydimas skelbimu „Kristus prisikėlė!“.
Imperatorius nusijuokė ir pasakė, kad Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra toks pat tikėtinas, kaip kad tai, jog Marijos Magdalenos rankose paraus kiaušinis.
O visa tai slypi už vienos liaudies tradicijos, susijusios su Marija Magdalena. Sakoma, kad po Jėzaus mirties ir prisikėlimo ji pasinaudojo savo padėtimi, kad gautų pakvietimą į pokylį, kurį kėlė Romos imperatorius Tiberijus. Sutikusi jį Marija Magdalena, rankoje laikiusi paprastą kiaušinį, sušuko „Kristus prisikėlė!“. Imperatorius nusijuokė ir pasakė, kad Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra toks pat tikėtinas, kaip kad tai, jog Marijos Magdalenos rankose paraus kiaušinis. Imperatoriui bebaigiant kalbą kiaušinis tapo ryškiai raudonas.
– Kokie patiekalai buvo ruošiami?
– Ant Velykų stalo dažniausiai būdavo kumpiai, dešros, žuvys drebučiuose, keptas paršelis, kuris yra labai archajiškas patiekalas. Įvairiausi pyragai, kaip antai bobos, pailgi keksai, mozūrai, šakočiai. Visokių rūšių degtinės, dažniausiai užpiltinės, midus, alus ir vynas. Taip pat minimas stalo centre patiekiamas avinėlis iš sviesto ir cukraus. Bet tai yra labai modernūs laikai.
Rodos, maistas tas pats kaip ir moderniais laikais, tačiau XVII a. buvo daugiau režisūros, madingo sezoniškumo, kone primenančio operą ant stalo.
Truputį atsigręžkime į baroką, kurio metu buvo užrašytas labai įdomus Sapiegų šventimo būdas. Šaltiniuose teigiama, kad būdavo patiekti keturi dideli kepti šernai, kimšti kiauliena, kumpiu, dešrom ir paršeliais, simbolizavusiais keturis sezonus. Mėnesius reiškė keturi kepti elniai su paauksuotais ragais ir žvėrienos, kiškių, tetervinų įdaru. Aplink mėsiškąją dalį reikėdavo sudėlioti savaites simbolizuojančius 52 pyragus – mozūrus bei žemaitiškus koldūnus, apibarstytus riešutais ir razinomis. Tačiau viskas tuo nebaigta, nes aplink stalą buvo sustatomos 365 bobos. Negana to, vynas buvo patiekiamas tai pat tuo pačiu stiliumi. Pradžioje keturi dubenys 60 metų senumo, neva Stepono Batoro laikų vyno, 123 ąsočiai su Žygimanto Augusto laikų vynu, 52 statinės Kipro, Ispanijos ir Italijos bei 365 dideli buteliai vengriško vyno. Na, ir dar 8700 kvortų midaus tarnams, nes tiek yra metuose valandų.
Atrodytų, maistas tas pats kaip ir moderniais laikais, tačiau XVII a. buvo daugiau režisūros, madingo sezoniškumo, kone primenančio operą ant stalo.
– O kaip buvo su kultūra? Ar žaisdavo dvarininkai ypatingus žaidimus, grojo muzika?
– Pačios Velykos prasidėdavo nuo vakarinių mišparų, o kai kurie žmonės, laukdami rezurekcijų, bažnyčioje likdavo visą naktį. Nepasilikę eidavo į iškilmingas pirmosios Velykų dienos rezurekcijas, dalyvaudavo procesijose, nešdavo monstraciją. Reikia turėti omeny, kad bajorai ypatingą vaidmenį atlikdavo, nes pačiame priekyje eidavo tik jie.
Jų išdėstymas veikiau priminė bufetą, bet ne mums įprastą pusryčių stalą.
Aplink bažnyčią visa bendruomenė eidavo tris kartus giedodama velykines giesmes. Sugrįžus namo vykdavo kiaušinio, kurį visi sveikino, dalinimasis ir ragavimas. O jau tada eidavo prie vaišių. Jų išdėstymas veikiau priminė bufetą, bet ne mums įprastą pusryčių stalą. Visi pasikraudavo kiek nori, o tada sėsdavosi prie mažesnių staliukų.
– Ką per Velykas veikdavo tarnai?
– Jiems taip pat buvo ruošiama puota, vadinta Švęstiniu. Tarnų patalpoje išilgai ant stalo gulėdavo sukrautos krūvos įvairiausių baltų kepinių ir kiekvienas tarnas galėdavo sau pasiimti po penkis–septynis dažytus kiaušinius, po tris dviejų svarų pyragus ir viskas! Aišku, tie pyragai būdavo be nieko arba kartais su sūriu, lašiniais. Bet jiems nebuvo duodami prabangūs produktai, kaip antai datulės. Taip pat ant stalo tarnai rasdavo dubenį šaltienos, virtos šoninės, sūrio, saldaus plokštainio, kastinio, giros bei naminio alaus. Taip, tarnų Velykos būdavo kiek kuklesnės, primenančios paprastas kaimiškas Velykas.
