Dailininkė monumentalistė, keramikė Elvyra Petraitienė gimė 1940 m. Panevėžyje. 1960–1962 m. mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume, 1962–1967 m. studijavo keramiką Vilniaus dailės institute. Nuo 1970 m. dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Kūrybinio kelio pradžioje menininkė buvo susidomėjusi interjero darbais ir kūrė monumentalius keraminius pano. Pasak E.Petraitienės, septintajame XX a. dešimtmetyje daugeliui jau buvo įkyrėjusios Lenino galvos ir panaši sovietinė ideologija ant sienų, todėl buvo galima ieškoti naujų, modernių meninių sprendimų.
Jos pačios darbai išsiskyrė dideliais formatais, ryškiomis spalvomis, dinamika bei nestandartiniais siužetais. Sovietmečiu menininkė buvo kviečiama dirbti įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Estijoje, Rusijoje, Azerbaidžane bei vidurio Urale. Deja, žlugus Sovietų sąjungai ir seniems pastatams atsidūrus naujų šeimininkų rankose, daugelis šių monumentalių darbų buvo sunaikinta.
Beveik prieš tris dešimtmečius su trimis savo vaikais – ilgainiui taip pat tapusiais keramikais – dailininkė iš Kauno persikėlė gyventi į kaimą šalia Merkinės. Čia ji įkūrė šeimos sodybą „Vienaragių šilas“, tapusia tikru Merkinės krašto kultūros centru. Šiame vienkiemyje, apsuptame gamtos, tylos, ramybės ir sakralumo, menininkė ir pradėjo kurti mitologines būtybes, šmaikščiai jas vadindama „balvonėliais“.
Maža to, susižavėjusi Merkinėje nuo seno garsėjusia juodąja keramika, išmoko jos paslapčių ir pratęsė šią tradiciją savo kūriniuose. Apie E.Petraitienės kūrinius iš Merkinės vienkiemio garsas pasklido gan plačiai: jos parodos, rengtos Prancūzijos, Italijos, Rusijos miestuose, sulaukė nemažo pasisekimo.
Daugeliui savo mitologinių baltiškų darbų autorė suteikia senųjų dievų vardus. Tačiau pati keramikė į šiuos darbus siūlo žvelgti kaip į meno kūrinius, vaizduotės vaisius: „Tai paprasti, mūsų liaudiškajai tradicijai artimi kūriniai, vertinami ir branginami žmonių, kuriems svetimas, o gal ir nesuprantamas modernus menas. Liaudies menas dažnai yra nurašomas kaip menkavertis, bet aš tradicinėje skulptūroje randu grožį, tikrumą, paprastumą. Man tai – tikrų tikriausi šedevrai…“
Parodoje „Iš seno sodo“ eksponuojama kelios dešimtys molio skulptūrų, kurias vienija mitologiniai baltų vaizdiniai, moteriškos deivės, liaudies meno simbolika, tradicinės formos bei raštai. Dabarties laike, šios skulptūros, grįstos naiviojo meno principais, išties atrodo lyg nužengusios iš kito, seno laiko, toli praeityje likusios pasaulėžiūros, kurios reliktai nepasiekė mūsų dienų. Tačiau menininkės gyvenime ši, anot prof. Viktorijos Daujotytės, „prigimtinė kultūra“ niekur nepradingo. Jos ženklus menininkė atpažįsta gamtos alsavime, nuolatiniame metų rato sukimesi, liaudies kultūroje, krikščioniškoje tradicijoje bei ikonografijoje.
„Daugelį metų domiuosi senąja Lietuvos istorija ir mitologija, tad visiškai natūraliai tame atradau grožį ir prasmę. Man keista, kad mes domimės antikos mitais, žinome graikų ir romėnų dievus, bet apie savo tradicijas bei mitologiją ne ką teišmanome. Tikėjimas – žmogaus pasirinkimas, tačiau mitologija – tai mūsų kultūros istorijos dalis, kurios išmanymas žmogui daugiau duoda nei iš jo atima.“ – teigia E.Petraitienė.
Savo kūryba menininkė liudija, kad nors laikui bėgant senosios tradicijos bei tikėjimo medis ir buvo nukirstas, tačiau jo šaknys liko gyvos ir iki šiol duoda naujų ūglių. Šiame „sename sode“, iš žemės „įsčių“ – degimo krosnies – traukiamos molinės deivės ima gyventi savo gyvenimus, skleisdamos šviesą, džiaugsmą ir grožį.
