Toks pavadinimas čia sugalvotas ne šiaip sau. Tiek Rebeka, tiek Giedrius parodoje pristatė po 18 darbų, tačiau kiekvienas jų kelionių sąvoką interpretavo savaip: Giedrius savo kūryba atsakė į klausimą kur keliauti, kokias lokacijas pasirinkti, Rebeka – kuo, jos darbuose vaizduojamos įvairios transporto priemonės.
Abu menininkai šią parodą vadina savotišku žaidimu, neva kiekvienas parodos lankytojas gali pasirinkti jam patikusią transporto priemonę ir ja nukeliauti į Giedriaus piešiniuose įamžintą geografinį tašką.
O jų čia ne taip ir mažai. Menininko darbuose – per keletą metų gimę Niujorko, Tuniso, Ciuricho, kelių Olandijos miestų, o taip ir Vilniaus vaizdai.
Šios parodos idėja menininkams kilo staiga, nusprendę susijungti į tandemą jie peržiūrėjo savo ankstesnius darbus ir rado bendrą sprendimą – sukurti ekspoziciją, o tuo pačiu – ir šventinį aukcioną, kelionių tema.
„Visuomet vykdamas kur nors į užsienį pasiimu daug popieriaus, nors piešinių dažniausiai gimsta mažai. Bet taip jau turbūt būna, tai atsiranda kitų reikalų, kitų tikslų, tai įkvėpimo pritrūksta. Neskaičiavau kur kaip ir ką pripaišiau, tačiau šįkart pakėliau savo archyvus, visai nemažai čia visko“, – šyptelėjo Giedrius, VDA Grafikos katedros profesorius ir dėstytojas, daugelio parodų autorius bei knygų iliustratorius.
Su parodos partnere Rebeka jiedu susipažino viename plenere. Kalbėdamiesi prie kavos puodelio jie nusprendė apjungti savo kūrybą.
Laivai, valtys, vandens dviračiai, net traktoriai ar ugniagesių gelbėtojų automobiliai – per kone dešimt metų Rebeka nutapė daugybę skirtingų darbų. Skirtingus menininkės kūrybos laikotarpius apimantys darbai – įvairaus formato, dauguma jų tapyti įvairiuose pleneruose.
„Transporto priemonių motyvas tapyboje nėra įprastas, tačiau todėl jis man ir įdomus, jis autentiškas. Tam tikra prasme mane dėl jo jau ima identifikuoti kaip menininkę. Būna, sutinku žmones, kurie matė mano darbus, o jie sako – o, čia ta mergaitė, kur traktorių nutapė. Nors būna, kad greta to traktoriaus dar eilė visokių peizažų kabo“, – 15min linksmai pasakojo Rebeka.
Kodėl ji dar kadaise ėmė tapyti transporto priemones, šiandien ir pati sunkiai gali atsakyti. Esą visa tai susidėliojo tiesiog organiškai. „Tai tiesiog nepaaiškinama. Gal mano ir būdas toks, lėkt, bėgt, kad truputį ekstrymo būtų – tikrai nesu iš tų lyriškų, poetiškų moterų“, – sakė viena iš parodos autorių.
Rebeka mėgsta tapyti iš natūros, todėl, kaip pati sako, piešti kur gamtoje prie jūros ar ežerų, laukuose ar miesto šurmuly neretai įdomiau, nei studijoje. O iš tokių patirčių gimsta ir įdomios istorijos. Pavyzdžiai, tapydama ugniagesių automobilį ji viešėjo Lenkijoje. Tuomet pradariusi savo džipo dureles ji klausėsi muzikos, kol galiausiai nusėdus akumuliatoriui teko kviestis pagalbos.
„Subėgo lenkai manęs gelbėti, o aš čia tapau. Kol dar paaiškinau jiems visą savo istoriją... Tačiau paskui žiūriu į piešinį ir galvoju, kad tokie nuotykiai jam tik dar daugiau vertės, daugiau svorio prideda, rodos, net brangesnis tas darbas tampa“, – 15min pasakojo menininkė.
Ir nors ji pati jau nebesuskaičiuoja, kiek skirtingų judančių objektų yra nutapiusi, artimiausiu metu svajoja daugiau dėmesio skirti kariniam transportui, šis Rebeka itin domina.
Kaip į tokį jos pasirinkimą reaguoja aplinkiniai? „Oi, jau priprato. Tie, kurie su manimi pabendrauja, žino, kad nebijau iššūkių. Menininkų tarpe esi pakankamai racionali ir energinga, todėl jau nieko nebestebinu.Net atvirkščiai, toks pasirinkimas tampa savitu“, – pasakojo ji.
