Parodoje eksponuojami naujausi dailininko darbai. Pavadinimas aiškiai pasako, kad autorių domina socialinės ir kultūrinės vyriškumo (de)konstrukcijos.
Vyrų kūnai ir vyriškumo vaizdiniai retai sulaukia gilesnių tyrimų, teigia A.Danusevičius, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti queer tematikos ir estetikos darbus, sukeistindamas įprastus „vyrų pasaulio“ ritualus, kvestionuodamas patriarchalines galios struktūras ir normatyvinį seksualumą.
A.Danusevičius yra tapytojas-tyrinėtojas, kuriantis paveikslus-situacijas. 2009 metais jis įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA), 2010 metais pelnė trečią vietą konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, šiuo metu studijuoja VDA menų doktorantūroje. Teorija Adomui ne mažiau svarbi už praktiką, todėl jo kūryba domisi ir „grynojo meno“ mėgėjai, vertinantys savitą tapybinę plastiką, ir filosofuojantys jaunuoliai, kurie eina miegoti su Foucault, o keliasi su Deleuze’o knygomis. Tapytojo darbų turi įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.
A.Danusevičiaus tapyba – intelektuali ir jusliška. Jo kūrinių nesupainiosi su kitų autorių darbais. Ne tik dėl to, kad Adomas tapo ir piešia vyrus – sportuojančius, bendraujančius, pramogaujančius. Menininkui labai svarbi paveikslų dramaturgija – personažų tarpusavio santykiai, juos stebinti auditorija ir į parodą atėjusio žiūrovo žvilgsnis. Kartu jam svarbu pats žiūrėjimas, stebėjimas, tapybos (drobės) ir judančio vaizdo (ekrano) santykis. Atrodo, kad tuo pat metu esi paveikslo viduje, kaip vienas iš varžybų žiūrovų, ir kartu stebi veiksmą iš šalies. Esi salėje ir prie televizoriaus. O dar esi priešais kūną kaip paveikslą ir paveikslą kaip kūną. Tai kur, galiausiai, aš esu?
Žiūrovas neretai nori pasitrinti akis – ar tikrai matau tai, ką matau? Riba tarp matomo ir nematomo, rodomo ir maskuojamo yra tarsi įtemptas lynas, ant kuriuo balansuoja Danusevičiaus tapyba. Ką iš tiesų stebime per gimnastikos varžybas, koks yra žmonių piramidės kūnų santykis? Kodėl sportininkai vaizduojami prieš rungtį, o ne maksimalaus jėgų įtempimo taške? Ar sportas – tik galios, ar ir geismo išraiška?
Atsakymą sufleruoja ciklo pavadinimas – „Nekalti prisilietimai“. Tačiau ar nekaltybė neprimena kaltės? Kaltės neigimas ar nekalto santykio postulavimas sėja abejones, ir menininkas leidžia joms suvešėti. Autorius sąmoningai kuria situacijas, kur prisilietimą prie kito kūno galima skaityti ir kaip draugišką, ir kaip homoerotišką. Skaitymo būdą pasirenka žiūrovas, o menininko kūrybos kontekstas ir naudojamos priemonės skatina ieškoti neįprasto žiūros kampo.
