Lietuvos autorių kūrinius pirko ne tik pandemijos nepabūgęs gausus dizaino mėgėjų būrys: tarpdisciplininio menininko Roko Dovydėno vazą iš jo porcelianą imituojančios kolekcijos „Plėviakojis vs Lauhan antra dalis“ įsigijo „Grassi“ taikomosios dailės muziejus savo fondams, o šiuolaikinės tekstilės kūrėjos Ingos Likšaitės darbą muziejaus direktorius Olafas Thormannas nusipirko asmeniškai sau.
Mugėje eksponuoti 23-jų Lietuvos kūrėjų baldai, interjero aksesuarai, juvelyrika, stiklo objektai, kuriuos pristatė Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos dizaino forumas ir galerija „Vartai“.
Lietuvos dizaino forumas atvežė į mugę išskirtinai šiam renginiui parengtą kolekciją „12 lietuviško dizaino kėdžių“, kurią įkvėpė sovietmečio juodosios satyros romanas – I. Ilfo ir J. Petrovo „Dvylika kėdžių“. Galerija „Vartai“ eksponavo konceptualaus dizaino kūrėjų baldų kolekcijas. Tuo trapu Lietuvos kultūros institutas pasirūpino, kad mugėje būtų išeksponuoti septynių Lietuvos dizainerių, laimėjusių gegužę mugės surengtą konkursą, kūriniai.
Lietuvos prisistatymo rengėjai ir dalyviai pasidalijo įspūdžiais iš tarptautinio renginio, kuris dar spėjo įvykti prieš ir Vokietiją, ir Lietuvą užklojusią antrąją pandemijos bangą.
Pandemija nepakeitė Lietuvos prisistatymo planų
Ypatingas Lietuvos statusas „Grassi“ dizaino mugėje prasidėjo nuo anuometinės Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Ritos Valiukonytės susitikimo su „Grassi“ taikomojo muziejaus direktoriumi dr. Olafu Thormannu ir jo pavaduotoja Anetta Lamprecht Leipcige. „Tuomet ir gimė idėja pristatyti Lietuvą kaip šalį viešnią muziejaus kasmetinėje taikomojo meno mugėje“, – prisimena R. Valiukonytė.
Pasak jos, pasiruošimas nebuvo lengvas, prasidėjus pandemijai, niekas negalėjo pasakyti, ar mugė išvis įvyks, bet organizatoriai buvo nusiteikę ryžtingai.
„Šiais metais „Grassi“ mugė buvo šiek tiek kitokia nei įprastai – dėl situacijos neapibrėžtumo muziejus nusprendė neišleisti mugės katalogo, bet užtat, solidarizuodamasis su menininkais, panaikino dalyvio mokestį. Laikydamiesi visų reikiamų saugumo priemonių, organizatoriai dalį kūrėjų darbų pristatė nuolatinės parodos erdvėse. Tai, mano nuomone, suteikė mugei ypatingo žavesio“, – pasakojo Rita.
Pasak Lietuvos kultūros instituto projektų vadovės Aistės Žukauskaitės, visas organizavimo periodo įtampas atpirko puikūs mugėje dalyvavusių dizainerių, stenduose dirbusių savanorių ir partnerių atsiliepimai apie sklandų stendų paruošimo procesą, smalsius lankytojus, užmegztus kontaktus ir įsigytus darbus.
Lietuvos eksponatai – šiuolaikiški ir originalūs
„Vartų“ galerijos atstovė užsienyje Laura Rutkutė, atvykusi į „Grassi“ mugę, pastebėjo, kad ši turi senas taikomojo meno bei amatų pristatymo tradicijas, bet įsileidžia ir šiuolaikinį meną bei kolekcinį dizainą. „Dauguma mugės dalyvių yra senbuviai, prisistatantys čia jau daugybę metų iš eilės, tad natūraliai ir pagrindinė auditorija jau žino, ko ieškoti, ko tikėtis. Galbūt todėl buvo gana pastebima lankytojų nuostaba, patekus į Lietuvos ekspoziciją.
L. Rutkutė pastebėjo, kad lankytojai neretai klausė apie eksponatų medžiagiškumą, tvarumą. Labai daug kas užsirašė dizainerių internetinių svetainių adresus, ketindami jų darbus užsisakyti internetu.
„Žinau, kad labai gerai sekėsi ir Lietuvos dizaineriams, į mugę atrinktiems konkurso tvarka ir pristatytiems Lietuvos kultūros instituto. Žiuri prizo tik per plauką nelaimėjo Rokas Dovydėnas, tačiau jo vazą įsigijo pats „Grassi“ muziejus, ir tai jau yra didelis įvertinimas“, – džiaugėsi L. Rutkutė.
L. Rutkutė pabrėžė, kad visas Lietuvos prisistatymas „Grassi“ mugėje buvo labai aukšto lygio ir atrodė ne tik labai solidžiai kitų ekspozicijų kontekste, bet ir stipriai išsiskyrė šiuolaikiškumu bei originalumu: Lietuvos ekspozicija apėmė platų įvairių dizaino sričių spektrą nuo juvelyrikos, keramikos, baldų dizaino iki šiuolaikinio meno (Antanas Gerlikas, Inga Likšaitė) bei kolekcinio dizaino (Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Martynas Kazimierėnas, Paulius Vitkauskas, Rokas Dovydėnas).
Pasak „Vartų“ galerijos atstovės, įdomūs kontaktai užsimezgė su Berlyno dekoratyvaus meno muziejumi, Halės meno ir dizaino universitetu, su jais jau prasidėjo derybos dėl bendradarbiavimo galimybių.
Pokalbiai apie materiją ir meną
Dizainerė Aušrinė Augustinaitė „Grassi“ pristatė baldų ir aksesuarų kolekciją šiuolaikiniams namams „radii“, už kurią jau pelnė „Good Design“, „iF“ ir „Red Dot“ apdovanojimus. Pasak A. Augustinaitės, dalyvavimas „Grassi“ mugėje jai tapo puikia proga „pasitikrinti“, kurie darbai sulaukia didesnio žmonių susidomėjimo: „Turint omeny pandemijos aplinkybes, pastebėjau, kad lankytojų mugėje buvo tikrai nemažai. Tokio tipo mugėje, kurioje vyksta ne tik objektų pristatymas, bet ir pardavimas, dalyvavau pirmą kartą. Manau, tai buvo gera patirtis ateičiai – pastebėjau, kad paklausesni yra mažesnio formato, dovanoms tinkantys daiktai“, – įspūdžiais dalijosi industrinio dizaino kūrėja.
Šiuolaikinės tekstilės kūrėja Inga Likšaitė, „Grassi“ pristačiusi darbus iš serijos „Body of Work“ (skaitmeninis siuvinėjimas ant drobės), džiaugėsi proga susipažinti su kolegų darbais: „Mano akimis, lietuvių ekspozicija bendrame kontekste atrodė šiuolaikiškai ir unikaliai, dauguma mūsų kūrėjų spindėjo konceptualiu požiūriu į kuriamus objektus. Mane pačią ypatingai sužavėjo lengva ir subtili Eglės Čėjauskaitės–Gintalės gintaro dirbinių kolekcija ir Ievos Grigienės jautri organiška juvelyrika“, – grįžusi iš Leipcigo pasakojo menininkė. Ji taip pat pastebėjo, kad mugės lankytojai labai domėjosi ir intensyviai pirko Rūtos Indriūnaitės (RUTRUT) keramikos darbus – vazas, kalėdinius žaisliukus.
Ingą maloniai nustebino mugės lankytojų smalsumas: „Absoliuti dauguma klausinėjo apie tai, iš ko ir kaip yra pagamintas kūrinys, kokios yra atlikimo metodikos. Juos labiau domino techninis aspektas, daug kas prašė išaiškinti visą darbų kūrimo eigą. Kai kuriuos žmones domino, iš kokios konkrečiai vietos Lietuvoje esu. Labai daug žmonių fotografavo darbus, arba fotografavosi patys šalia kūrinių. Bet iš bendros minios išsiskyrė keletas personažų, kurie užsilaikė prie darbų ilgiau, sugrįžo dar kartą sekančią dieną – juos domino gilesni kūrybos dalykai, norėjo susipažinti, įsigyti darbus, mūsų pokalbiai išsiplėtė iki platesnių meno temų. Tokios pažintys man yra ypač įdomios, nes leidžia pastebėti, kaip skirtingai kiekvienas žmogus priima meno kūrinį, kad menas yra raktas į vaizduotę ir jeigu neskubi teigti tik savo idėjos, gali išgirsti labai įdomių to paties kūrinio interpretacijų. Taip supranti, kad vienos tiesos niekada niekur nėra“, – gyvais susitikimais džiaugėsi I. Likšaitė.
Naujoko sėkmė
Juvelyrikos kūrėja Ieva Grigienė mugės metu spėjo tik labai trumpai apibėgti kitų dalyvių darbus: „Turbūt tikėjausi, kad dėl pandemijos apskritai bus nelabai daug žmonių, bet apsirikau – nors užsieniečių nesutikau, buvo daug iš visur suvažiavusių vokiečių“, – pastebėjo Ieva.
Juvelyrė pripažino, kad mugė bent jau iš jos perspektyvos buvo puiki. „Kadangi pati visą laiką buvau prie savo stendo, mačiau visus žmones, kurie domisi mano juvelyrika, kaip jie reaguoja, kas jiems svarbu ar įdomu, kitaip tariant, gavau labai gyvą ir greitą publikos atgalinį ryšį. Be to, susipažinau su nemažai kitų muziejų arba tarptautinių juvelyrikos parodų kuratorių iš Berlyno ir Miuncheno, kas yra absoliučiai nuostabu – pasikeitėme kontaktais ir gavau kelis kvietimus pristatyti savo darbus „online“ galerijose, ką būtų labai sunku pasiekti, būnant Lietuvoje ir neužmezgus tiesioginio ryšio su galerininkais“, – pasakojo menininkė.
I. Grigienei įsiminė vienas ypatingas pokalbis: „Kalbėjausi su galerininke ir sakiau, kad čia yra pirmoji mugė, kurioje apskritai dalyvauju, tai ji išpūtė akis ir sako: ar tu supranti, kad patekai iškart į aukščiausio lygio renginį? Tai kai taip pasako, išgiria darbus ir atsisveikinant tikisi susitikti kitais metais, pasitikėjimo savimi lygis pasidaro šimtąkart didesnis.“
