Diena prasidėjo su 4x4: šokio ekskursija Kauno senamiestyje. Ekskursinėje dalyje Kastytis Rudokas pasakojo apie miesto senamiestyje esančius ir kultūriniais paminklais tapusius pastatus (buvusį Lituanikos fabriką ir Fluxus ministeriją, Istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, Kauno pilį ir pan.), trumpai supažindino su jų istorija. Tai tapo jungiamąja keturių spektaklių dalimi.
Pirmasis ekskursijos spektaklis leido susipažinti su jaunu talentu, kurio kamerinis pasirodymas stingdančiame šaltyje, dulkėse ir purve nurungė daugelį likusių festivalio spektaklių. Tai – Annos Karen Gonzalez Huesca pasirodymas Negrįžtamas judesys, atliktas buvusiame Lituanicos fabrike.
Spektaklio kontekstas ypač skaudus: šių metų liepos pabaigoje Meksiko mieste buvo nužudytas fotožurnalistas Ruben Espinosa, žmogaus teisių aktyvistė ir kultūros veikėja Nadia Vera ir trys su jais buvusios moterys. Aukos buvo rastos surištomis rankomis ir kojomis, iškankintos (moterys išprievartautos) ir nušautos į galvą. Šis įvykis sukrėtė ne vien Meksiką, bet ir visą šokio pasaulį, kadangi Nadia buvo šokio festivalio organizatorė, o jos brolis Shanti Vera pernai metų Auros festivalyje pasirodė spektaklyje Nosotros. Šį tragišką įvykį Anna pasirinko perteikti vienoje iš fabriko patalpų, primenančių morgą. Ant grindų iš žemių buvo supilstytos žmonių figūros, ant sienų juodais dažais užrašytos revoliucinės citatos, o patalpos gale ant baltos sienos – nutapytas Nadios portretas (dailininkė Clementine Blossom).
Pasirodymas pasižymėjo ritualiniu pobūdžiu tiek per dinamišką ir fizinės ištvermės reikalaujančią choreografiją, tiek per naudotas metaforas (pavyzdžiui, keturių žiūrovų pastatymas nužudytų žmonių vietoje, leidžiant vienam į jų nuspręsti, ar aplies atlikėją šaltu vandeniu, ar ne). Vis dėlto, spektaklyje buvo ir ypač kraupių momentų iš kurių įsimintiniausiu tapo Annos gulėjimas ant žemių, fone girdint tylų kvėpavimą ir miesto garsus. Tai kėlė įspūdį, kad žiūrovą ir minėtuosius išniekinimus teskiria plona siena, kur girdimi prievartavimai, kankinimai, o šalia esantysis nieko negali dėl to padaryti. Regint Nadios veidą, iš jo trykštančią gyvybę, suvokiama, kad iš taip išniekintos ir sudorotos būtybės teliko pelenai ir žemės.
Tuo tarpu pati Anna kūrė įtūžio, desperacijos ir pasiryžimo kovoti vaizdinius. Ši nedidukė atlikėja tapo mitiniu moters idealu, kuriame slypi nepalaužiama stiprybė, galia ir jautrumas.
Viena iš spektaklio temų – skaudžios Lietuvos istorijos ir šiandieninių įvykių Meksike sąsajos. Lituanicos fabrikas buvo pasirinktas ne vien dėl tinkamos pasirodymui erdvės, bet ir dėl aliuzijų į sovietmetyje vykdytus slaptus tardymus ir žudymus. Sovietmečiu, kaip ir dabar Meksike, aktyvistai buvo tildomi, kad negalėtų skleisti tiesos ir neskatintų kitų kovoti už savo teises. Todėl pasirodyme siekta atkreipti dėmesį į tamsiųjų galios sistemų barbarizmą atsikratant jiems netinkamų žmonių, į jų sadistišką malonumą naikinant savo aukas. Žudymu bandoma sustabdyti informacijos sklaidą.
Tuo pat metu spektaklis skatina žiūrovą nepasiduoti, kovoti tiek su neteisybe, tiek su savo pačių asmeninėmis baimėmis, nes tik per mūsų asmeninius pokyčius galime prisidėti prie pokyčių visuomenėje.
Spektaklis Negrįžtamas judesys tapo Meksikos piliečių pykčio ir skausmo atvaizdu. Tuo tarpu Annos reakcija į minėtuosius įvykius virto dramatišku ir kvapą gniaužiančiu šokio manifestu, mirusiųjų paminklu ir priemone, kalbėti apie kiekvieno individo teises.
Antras ekskursijos pasirodymas vyko Domus pacis svečių namuose piligrimams. Andrea Costanzos Martini spektaklis Kas nutiko Turine? nagrinėjo žmogaus siekių priešybes – norą pritapti, būti matomu ir suprastu, bet tuo pat metu būti įkalintam viešumo ir padlaižiavimo rėmuose.
Šio menininko kūno plastika – kitaip nepavadinsi – fizinis genialumas. Andrea'o išraiškingas kūnas perteikė besikeičiančių kaukių ir socialinių vaidmenų įtakojamas žmogaus mutacijas. Kūrėjas šaržavo individo siekį save reprezentuoti visuomenėje per groteskišką, maniakišką, bet intensyvumo neprarandančią choreografiją. Atlikėjas leido 13-ai minučių žvilgtelėti į mūsų mutavusią esybę ir savo paties kerinčią beprotybę.
Tuo tarpu Israel Ismael Infante Salazar su savo pirmuoju choreografiniu darbu Negyvenamas atsiskleidė kaip daug perspektyvų turintis, bet iki galo sceninės kalbos neišsigryninęs kūrėjas. Šiuo kūriniu autorius siekė atskleisti mūsų visuomenėje slypintį dvilypumą: per Love Hellgren kuriamo personažo riktus atsiskleidė už diplomato kaukės slypintis rasistas, homofobas ir apskritai neapykantą kitiems slepiantis monstras. Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus palėpės erdvę suskaidęs virvėmis, jis sukūrė minimalistinę džiunglių simboliką, į kurią įsipainioja personažai. Galiausiai atlikėjai įsivynioja į laikraščių skiautes, jas paversdami savo apranga. Atlikėjai čia tampa pasaulio problemų ir požiūrių aukomis, o jų oda sugeria aplinkos primetamas idėjas.
Nors kūrinys šalia kitų spektaklių nublanko, tačiau atskleidė jaunojo kūrėjo unikalios šokio kalbos kontūrus.
Paskutinis ekskursijos spektaklis vyko Istoriniame Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastate. Šią vietą okupavęs Kenzo Kusuda į reprezentatyvią erdvę įnešė dvasingo ir subtilaus humoro. Kūrėjui paprastų judesių choreografija tebuvo ritualo proceso dalis, kurios tikslas – dvasinis apsivalymas ir tyrumo pasidalijimas su žiūrovais. Spektaklio pradžioje subtiliai ironizavęs prezidentūros pompastiką ir didžiųjų valdovų kultą (šiuo atveju, Vytauto Didžiojo), antroje dalyje Kenzo perkėlė žiūrovus į koridorių. Sėdėdami ant laiptelių, stebėjome šio kuklaus menininko kovą su savimi ir savo vidiniais barjerais, šį pasirodymą papildė gyvi violončelės garsai. Spektaklio kulminacija – Kenzo ėjimas tarp žiūrovų. Atlikėjo tamsios, žvitrios akys, lengva eisena ir vos juntami pirštų prisilietimai prie žiūrovų, akimirkai sustabdė laiką ir leido pasimėgauti menininko sau sukeltu katarsiu.
Įnešęs gyvybės į Prezidentūros erdvę bei žaidęs su pompastikos ironija, Kenzo sukūrė rytietiško misticizmo aurą, kuri kelioms minutėms suteikė džiaugsmo ir atgaivos jausmą ekskursijos dalyviams bei muziejaus darbuotojams.
Pereinant prie Izraelio vakaro, galima teigti, kad dažni Auros festivalio favoritai neprilygo ekskursijos poveikiui ir greičiau tapo tarpine stotele tarp dviejų festivalio kontrastų.
Tomo Weinbergerio ir Milenos Twiehaus duetas spektaklyje Būna išimčių perteikė poroje patiriamus džiaugsmus ir nesėkmes. Atlikėjų choreografija priminė dviejų magnetų jungtį, pasižyminčią traukos ir atstūmimo efektu. Žaisdami suartėjimo ir išsiskyrimo žaidimus, kūrėjai per trapių ir nerangių gyvūnų judesių imitavimą, skirtingų lygių kombinacijomis pasižyminčią choreografiją, perteikė universalų santykių portretą, kupiną neapykantos, priklausomybės ir negebėjimo egzistuoti atskirai nuo partnerio.
Dor Mamalia ir Idan Sharabi spektaklyje Mūsų tyrinėjo namų sąvoką, jos galimas reikšmes ir savo tyrimų rezultatus atskleidė jaukumu dvelkiančioje aplinkoje. Fone skambančius pokalbius, vidines diskusijas atlikėjai atvaizdavo plastiška ir ironiška kūno judesių poezija. Galima teigti, jog namų sąvoka kūrėjams reiškė vidinę būseną, kai jautiesi laisvas ir gali elgtis taip, kaip liepia širdis – be jokių kompleksų ar baimių. Kol už namų ribų mus supa nenutrūkstamas dialogų, monologų ir diskusijų keliamas triukšmas, namų erdvėje sklinda muzika ir dvelkia ramybe. Būtent vidinė ramybė ir mėgavimasis akimirka, yra namai, kurių mes visi turime siekti.
Kita staigmena ir dienos šoku tapo festivalio „reklaminis veidas“ – Cecilia Moisio ir Katarzyna Sitarz spektaklis Sugretinti. Šis duetas siekė maištauti prieš visuomenės kuriamą požiūrį į moterį, jos idealo formavimą naudojant karikatūriškus pin-up merginų ir viskuo besipiktinančių feminisčių įvaizdžius. Per šaržišką humorą ir žiūrovų provokavimą, kritikuojamas amžinas moters noras būti tobulai kiekvienoje srityje. Nors moterys siekia būti suprastos ir atitikti tam tikrą standartą, bet ar dėl to jos privalo išsižadėti savęs? O jeigu moteris kovos už savo individualybę, ar neliks vieniša su visu savo unikalumu?
Pindamos dramos, dainavimo ir šokio elementus atlikėjos norėjo kurti kritikuotiną siekį išlaikyti balansą tarp vidinio prieštaravimo, maištavimo ir kuriamo įvaizdžio patrauklumo.
Pirmoji pasirodymo dalis kėlė daug vilčių: naudodamos penktojo ir šeštojo dešimtmečio reklamas ir vadovėlius moterims (kaip jos turi elgtis, atrodyti ar net vaikščioti) buvo ironizuojami visuomenės keliami reikalavimai, kurie veda prie prievartos ir seksualizacijos (net maisto gaminimo metu moteris turi flirtuoti, vilioti ir nusirengti). Tačiau spektaklis pradėjo žlugti, kai demonstratyvų maivymąsi atlikėjos perkėlė į feminisčių stereotipų kūrimą. Čia jos vaizduojamos kaip juodas sukneles dėvinčios, nepadorius gestus laidančios, spiegiančios ir pastovų orgazmą nuo vėjo gūsio pasiekiančios karikatūros.
Tolimesnį veiksmą aprašyti sudėtinga – spektaklyje vystytas groteskas virto ne moters situacijos visuomenėje dekonstrukcija, bet pačios scenos ir žiūrovų nervų destrukcija. Griuvinėdamos, klykaudamos, mėtydamos feministinius užrašus kūrėjos siekė parodyti chaotišką moters situaciją, tačiau tai virto erzinančiu triukšmo, šiukšlių ir maivymosi fiesta, kurios pabaigos sulaukti nenorėjo daugelis žiūrovų.
Galiausiai šią intensyvią dieną užbaigė Vania Vaneau naktinis ritualinis seansas Balta, prasidėjęs žvilgsniu į publiką, reflektuojant, susirenkant ir savyje sutalpinant jų minas – kaukes. Rituališkumu pasižyminčiame vyksme atlikėja intensyviu galvos mosavimu bando sau ir žiūrovui sukelti svaigulį, išsilaisvinti iš minčių, įsitikinimų, apvalyti savo sąmonę.
Besidengdama veido kaukėmis, kailiais, vainikais bei ryškiaspalviais raštuotais audiniais, kūrėja iš savęs formavo šamanę, kuri, paskendusi audiniuose, tapo mitine esybe. Nerega galėjo simbolizuoti visuomenės negalią ir nenorą matyti gyvenimo kelio, negebėjimą būti savimi.
Išsinėrusi iš audinių, ir iš jų suformavusi taką, atlikėja užsidėjo trumpą garbanotų plaukų peruką ir tamsoje, aidint kurtinantiems muzikos ir miesto garsams, suko baltą lempą. Iš jos menkai apšviestų besišypsančių lūpų varvėjo tamsus kraujas, simbolizavęs žmonijos purvą ir beviltišką organizmo siekį apsivalyti.
Nardydama erdvėje it pirmykštės genties palikuonė, Vania atidengė savo nuogą, tyrą kūną, nepriklausomą nuo jokių primetamų įvaizdžių. Nebyliai klykianti figūra – paskutinis spektaklio vaizdinys ir intensyvaus vakaro užbaigimo simbolis. Misija įvykdyta – siela, pagaliau, apvalyta.
