„Daug vilnos, daug adatų dūrių, jei reiktų suskaičiuoti – būtų begalė... Tam, kad susivoktum, tenka nueiti nemažą atstumą. Ėjimas visų mūsų įvairus. Manasis šiandien – vilnos keliu, apsiginklavus adata ir muilu. Kad susiprastum, kur esi ir kur eiti, nepakenktų nusistatyti savo buvimo vietą. Tai toks šios parodos devizas: kur esi?“ – sako parodos autorė, nuosekliai kurianti tekstilės technikomis.
„Savo vietos ieškojimo būdai įvairūs, kaip ir mes esame skirtingi ir – nenuneigsi – nepakartojami. Man amato meistrystė, darbiniai įgūdžiai ir patirtys susisluoksniavo į ištisą dvasinę praktiką. Ar vilna gali skambėti – gali... Ar svarbi darbo proceso fizinė ir dvasinė švara – taip... Ar meno paskirtis sakrali – taip...“ – įsitikinusi menininkė.
Parodos kūrinius norisi suvokti lytėjimu – veltinio pluošto debesys, sklendžiantys galerijos erdvėje, atrodo tokie tikroviški. Tarp masyvių lietaus debesų pilkumo ir tylus vilnos bareljefų skambėjimas.
Parodos atidarymas sausio 11 dieną, 17 valandą.