Šiemet antrą kartą buvo organizuojamas šis konkursas (ir tai yra vienintelis esė konkursas Lietuvoje), ir buvo laukiama esė, kurios ne tik prisimintų Lietuvos moderniojo valstybingumo istoriją, ne tik aptartų iššūkius, su kuriais 1918-aisiais (ir dar kartą 1990-aisiais) kurdama valstybę susidūrė Lietuvos politika, bet ir pasvarstytų apie iššūkius, kuriuos visai visuomenei ir kiekvienam iš mūsų kelia šiuolaikinio pasaulio prieštaros.
Kalbėdamas apie tai, kuo skiriasi šių ir praėjusių metų esė konkursai, jo sumanytojas rašytojas Laurynas Katkus sakė: „Labai skiriasi premijų laureatai. Praėjusiais metais premiją gavo Aleksandras Burokas, jo esė buvo aiškiausiai atsakanti į temą – su politiniais, istoriniais ekskursais. Ernesta šiais metais irgi aiškiai gvildena keliamus klausimus, tačiau jaučiama ir literatūrinė kokybė. Kiti du pranešimai, kuriuos girdėjome šiandien, problemiški, aktualūs, tačiau labiau politologinio plano“. Ketvirtadienį Nidoje buvo perskaityti trys esė – be E.Dambrauskaitės tarp geriausių buvo atrinkti ir Domo Lavrukaičio bei Teodoro Žuko darbai. E.Dambrauskaitė esė konkurse dalyvavo ir praėjusiais metais, o šiuo metu dirba Kauno apskrities bibliotekoje.
Žmonės yra išmokę reikšti savo mintis, argumentuoti, parodyti savo nuomonę. Tačiau jų istorijos vizija dar yra nelabai susiformavusi.
Kaip teigia šio esė konkurso organizatoriai, jo tikslas yra skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime. Kalbėdamas apie tai, kokius naujosios kartos bruožus galima pastebėti iš šių esė, L.Katkus teigė, kad jaunimas aiškiai suvokia problemas, turi savą, tačiau ne kategorišką, ne isterišką nuomonę. „Žmonės yra išmokę reikšti savo mintis, argumentuoti, parodyti savo nuomonę. Tačiau jų istorijos vizija dar yra nelabai susiformavusi, – kai kur yra panašumų su vyresne karta, o kai kur akivaizdu, kad jie nėra kažko skaitę. Man atrodo, kad jų pažiūros formuojasi, ir konkurso bei skaitymų vienas iš tikslų ir būtų, kad jie suprastų, kokį atgarsį jie gauna išsakę savo mintis. Žinoma, visuomet nebus pažiūros vienodos – bus ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir progresyvistų, ir konservatorių, tačiau, bet kokiu atveju, tai, kas mums savaime suprantama, jie dar turi permąstyti ir suprasti“, – sakė L.Katkus.
Diskusijos apie Dainų šventę
Po esė, kurios buvo ir provokuojančios, ir apmąstančios ne tik Lietuvos, bet ir globalias problemas, perskaitymų, L.Katkus pakvietė kūrinių autorius padiskutuoti keliomis temomis, kurios visuomenėje yra aktualios ir sulaukiančios prieštaringų įvertinimų.
Viena tokių – Dainų šventė. T.Žukas neslėpė savo skeptiško požiūrio į šią šventę, nors ir sakė gerbiantis žmones, kurie ten dalyvauja. „Šiandien kaip kultūrinis reiškinys ji yra pasenusi“, – sakė jis, pabrėžęs ir vidaus politikos kontekstą, kad Lietuvoje vėl iškyla neopagonybės garbinimas. Jis citavo Neriją Putinaitę, kuri teigė, kad tikrosios Dainų šventės ištakos yra sovietmetyje, kuomet šis reiškinys buvo kaip atsvara vakarietiškajai raidai.
Šiandien kaip kultūrinis reiškinys ji yra pasenusi.
Su tuo nenorėjo sutikti D.Lavrukaitis, teigęs, kad tikrosios Dainų šventės tradicijos atkeliauja iš anksčiau, tai iš vokiškosios universitetų tradicijos ateinanti, baltiškosios bajorijos šaknų turinti šventė. Jis Dainų šventės fenomeną apibūdino cituodamas Vytauto Kavolio žodžius, kad tai yra „degančių laužų lietuvybė“ – viskas, ką lietuviai sukuria, ir yra lietuvių kultūra.
Bene pozityviausiai Dainų šventės atžvilgiu buvo nusiteikusi esė konkurso nugalėtoja, kuri teigė, kad žiūrint šios šventės finalinį renginį ją apėmė susijaudinimas – „tai iškelia tautiškumą, tradicijas, padeda labiau didžiuotis savo tauta“.
Kuri šventė svarbiausia?
Provokuojantis buvo L.Katkaus klausimas – kuri šventė dabar Lietuvoje yra svarbiausia, ar nėra jų per daug? T.Žukas sakė, kad prie pagrindinių švenčių per mažai dėmesio skiriama Konstitucijos dienai, o kalbėdamas apie Sausio 13-osios minėjimą jis sakė, kad lietuviai pernelyg gedulingai pažymi šią dieną. „Tai ne gedulo, o mūsų pergalės diena. Juk beginkliai žmonės laimėjo prieš tankus, prieš griūvančią imperiją“, – teigė jis.
D.Lavrukaitis sakė, kad jam artimiausia šventė yra Vasario 16-oji, kaip ir savo esybe jam artimesnė yra Pirmoji respublika. Tačiau, anot jo, pagrindinės problemos kyla, kai mes bandome sujungti šias datas – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną. „Mes dažnai nesuprantame Pirmosios respublikos žmogaus ir ypač nesuvokiame LDK žmogaus. Nesuprantame tapatybės“, – teigė jis.
Tuo tarpu E.Dambrauskaitė teigė, kad mūsų šventėms trūksta žaismingumo, kas ypač svarbu būtų patraukiant jaunimą, nuo pat vaikystės reikėtų įtraukti vaikus, kad ir vėliau jiems būtų noras švęsti valstybines šventes.
