Tiesa, priduriama, kad gerovės valstybėje reikėtų mažinti socialinę atskirtį, kai kuriems finansiškai atsilikusiems sluoksniams pridedant bent po dvidešimt eurų, nes tam tikros socialinės negerovės nedera su ta mūsų neva jau pasiekta svajonių viršūne. Neaišku, kokios pozicijos laikosi Prezidentas ir konkretūs politikai – ar įvardydami Lietuvą kaip gerovės valstybę, turi omenyje, kad ji tokia jau yra, tik su spręstinomis socialinėmis problemomis, gadinančiomis šalies įvaizdį, ar vis dėlto pripažįsta, kad Lietuva toli gražu dar nepasiekusi visuotinės gerovės?
Tad kaip yra iš tikrųjų? Manau, užtikrinti visų gerovę įmanoma tik turint stiprią viduriniąją klasę, kuriai priklauso išsilavinę visų socialinių sluoksnių, visų profesijų žmonės, tarp jų kultūros, plačiąja šio žodžio prasme, kūrėjai. Akivaizdu, kad mūsiškis kultūrininkų sluoksnis pagal pajamas yra gerokai žemiau viduriniosios klasės.
