„Meno mūzos dovanos Trakų karūnai“ – profesionalaus meno kūrėjų parodų – kino vakarų – diskusijų, muzikos ir legendų ciklas istorinėje Trakų pilyje tęsis iki pat Šv. Kalėdų.
Tapatybės paieškos
„Trakuose glūdi nacionalinės sąmonės pagrindai, Lietuvos šaknys, išauginusios ir paskleidusios nacionalinę sąmonę iki Baltarusijos ir Ukrainos. Šiandien Trakai žinomi kaip istorinė sostinė, vandens sporto ir turizmo traukos vietovė. Trakų vaizdinyje iškyla ir senoji Lietuvos istorija, mitologija, Vytautas Didysis, pilis, muziejai, karaimai, kibinai, ežerai.
Menai įvaizdyje labiau sutapatinami su mėgėjų bei amatininkų kūryba, saviveiklos bei saviraiškos kalve ir mažiausiai suvokiami kaip profesionalios, aukštos pridėtinės kultūrinės vertės kūrimo vietove. Trakams trūksta aiškaus kultūros turinio formuotojo veido“, – sakė kultūrinės iniciatyvos sumanytoja, Trakų kultūros sostinės 2020 ambasadorė, žurnalistė, foto menininkė Lilija Valatkienė.
Anot L.Valatkienės, Trakuose puikiai išnaudojama fizinė erdvė, tačiau šio rajono metafizinė erdvė silpnai atrasta, tad mažai kam ir žinoma. Todėl šios kūrybinės iniciatyvos tikslas padaryti projektą tęstiniu menų festivaliu – grąžinti Lietuvai Trakų paslaptį ne per romantiškąjį Maironį. Tapatybės formavimo kelyje reikia suteikti vertę kiekvienam žmogui, tik tuomet jis bus laimingas.
Lietuvos visuomeninio gyvenimo tyrinėtojai kalba apie mus ištikusią tapatybės krizę, pasireiškiančia nusivylimu savo šalimi, nepasitikėjimu ar net savęs niekinimu, dideliais emigracijos mastais. Ši krizė skatina naujas tapatybės paieškas gilesniuose Lietuvos praeities kloduose.
Žinomi, bet nepažinti
– Kalbama, kad sunku pritraukti profesionalųjį meną bei jį kuriančius menininkus į regionus. Trūksta ekspozicinių erdvių, galerijų, pagarbaus požiūrio į profesionalą, todėl lengviau prikalbinami vietiniai amatininkai, mėgėjai ar populiarios muzikos atlikėjai.
– Dėl jūsų išvardintų priežasčių profesionaliam kūrėjui nėra lengva visoje Lietuvoje. Nuo to skursta ne tik regionų kultūrinė erdvė, bet ir jos gyventojų kultūros pažinimas bei suvokimas plačiąja prasme. Būtent profesionalusis menas yra tautos kultūrinių potencijų pagrindas. Regionuose gyvenančiųjų žmonių ribota prieiga prie šiuolaikinių Lietuvos menų sąlygoja skurdesnį kultūrinį gyvenimą, išprusimą bei neišplėtotą profesionalių menų paklausą. Kenčia tautinės tapatybės ugdymas ir stiprinimas. Šiame procese nuskursta ir patys kultūros kūrėjai, regionuose teturėdami susiaurintą raiškos lauką ir ribotą kultūros vartotojų ratą. Daug praktiškiau būtų ne pritraukti iš didžiųjų miestų profesionalius menininkus į rajonus, o atrasti ir išryškinti tuos, kurie gyvena, kuria regionuose ir juos įtraukti į savo regiono kultūrinį lauką. Trakų rajone glūdi nemenkas profesionalių menininkų potencialas.
– Tam, kad juos atrasti, pirmiau reikia pažinti.
– Mes patys prieš dešimtmetį nuolat apsigyvenę sodyboje, pradėjome ieškoti ir burti menininkus. Vieni per kitus pokalbiuose, pleneruose, parodose sužinojome, kad tarp Trakų rajono ežerų, miškų ir pievų gimę ir augę, išėję mokslus universitetuose ir akademijose, kas vasarą grįžtantys į tėviškes, paveldėję tėvų namus, pasistatę savo sodybas ir nuolat įsikūrę toliau nuo miesto šurmulio, tyliai sau gyvena ir kuria ne vienas Lietuvoje ir pasaulio mastu pasižymėjęs profesionalus menininkas. Jų kūryba žinoma ir pažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jų menas demonstruojamas pasaulinėse parodose, pasiekimai pelnę garbingus apdovanojimus, tačiau šių menininkų kūryba mažai atrasta ir matoma Trakų rajono gyventojų tarpe, o dažniausiai išvis nesutapatinama su Trakais.
Inspiracijų semiasi iš vandens
Pirmojo kultūrinės misijos etapo žymuo – mistiškas vanduo ir su juo susijusios paslaptys. Taigi meno mylėtojai į vandenį kviečiami pažvelgti dailininkų akimis.
„Gimiau Dusmenų kaime, Trakų rajone. Užaugau Onuškio miestelyje, miškų ir ežerų apsuptyje. Gimtinė vis traukia sugrįžti. Esu gamtos vaikas, įdėmiai stebiu ją ir neatsistebiu. Kadangi gamta yra tobuliausia kūrėja, tai godžiai tyrinėdamas imu viską iš jos. Belieka tik interpretuoti. Kūryboje stengiuosi sukurti kuo labiau apibendrintą, monumentalų objektą. Norisi, kad forma kažką reikštų, primintų ir perteiktų konkretų vaizdinį, truputį mistišką, simbolizuojantį mūsų egzistavimą laike ir erdvėje, – sakė projekte dalyvaujantis garsus skulptorius Juozas Lebednykas.
Fotomenininkė Lilija Valatkienė savo fotografijose reflektavo skulptoriaus sukurto povandeninio pasaulio viziją.
„Kartais reikia labai nedaug... Tik kelių užuominų. Mūsų kūrybiniam duetui, man – fotografei ir skulptoriui Juozui Lebednykui laisva erdvė yra vanduo. Ir šias fotografijas inspiravo vanduo. Vanduo, kuris teka iš niekur į nieką, kuris neša dieną į naktį, mūsų gyvastį, džiaugsmus ir sielvartą. Kaip vakar, kaip šiandien, kaip ryt, laisvai, be įtampos. Taip bus visados, net ir tada, kai nebebus mūsų.
Šiame projekte mudu – lyg kokie burtininkai, jungdami objektus sukūrėme semantines prasmes. Padėsime atskleisti tai, ko visi ieško šimtmečiais, nes būdami kūrėjais ežero dugnu vaikštome lyg po savo kiemą. Atveriame laisvą erdvę jūsų vaizduotei ir fantazijoms“, – pasakoja L.Valatkienė apie išgyventus įspūdžius.
„Nustebau – kaip įdomu kurti dviese. Kokie tapybiški darbai gimė sujungus du skirtingus žanrus – skulptūrą ir fotografiją! Panerkite į mūsų laisvą erdvę ir išlaisvinkite savo vaizduotę“, – ragina skulptorius Juozas Lebednykas.
Trakų rajone įsikūręs tapytojas Svajūnas Armonas teigė, kad vanduo jam – dangaus atspindys, pilnas gyvybės, fantazijos, nuotaikų ir įkvėpimo šaltinis. Vandens gėlės, undinės ir visa, kas susiję su vandeniu, tapytojo kūryboje užima labai daug vietos.
„Man teko didelė garbė padaryti Švenčiausiosios Mergelės Dievo Motinos ikonos kopiją. Anot legendos, ikona buvo dovana Vytautui Didžiajam krikšto proga. Mano kopiją galima pamatyti Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne. Kita kopija – Užutrakio dvare – ekspozicijų salėje“, – bekalbant išaiškėjo tapytojo kūrybinės sąsajos ir jis pridūrė, kad Trakai, Senieji Trakai – Vytauto Didžiojo gimtinė, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didybės, jos istorijos ir legendų aura jaudina ir audrina mano sielą, žadina kūrybinę vaizduotę“.
Kultūrologas, Globalios Lietuvos apdovanojimą pelnęs Vytautas Jonas Juška penkis dešimtmečius išgyveno išeivijoje sako, kad visą tą laiką jautęsis it žmogus be savųjų namų.
„Trakų pilis kerėjo, švietė man ir traukė link savęs. Senoji sostinė buvo kaip grįžimo tėvynėn švyturys. Jau dešimtmetis kai Trakų apylinkės gaubia, tapo išsvajotais savais namais. Čia siela ir protas, kūnas ir kasdienybė susilieja vienumon, čia gamtos ramybėje atsiskleidžia minčių visata, žodžiais ir raštu iškeliaudama per Lietuvą ir per lietuviškąjį pasaulį. Senojoje sostinėje tapau savu, ji mano užuovėja ir kūrybos dirbtuvė“, – prisipažino V.J. Juška, šiemet gavęs ir garbingą įpareigojimą nešti šviesą kaip Trakų – Lietuvos kultūros sostinės 2020 ambasadorius.
Nacionalinės premijos laureatas, pasaulinį pripažinimą pelnęs grafikas, knygų vaikams iliustratorius Kęstutis Kasparavičius gimė Vladislavos kaime, netoli Aukštadvario.
„Tiksliau – buvusiame Vladislavos dvare. Prieš pat ateinant sovietams dvaro savininkas kunigaikštis Władysław Odyniec su šeima buvo priverstas bėgti į Lenkiją. O dvaras stovėjo apleistas iki pat 1953 metų, kai ten buvo įsteigta Vladislavos pradinė mokykla, kurioje ilgus metus dirbo mokytojais mano tėtis ir mama. Tam pačiam dvaro pastate mes su šeima ir gyvenome. Tai buvo išties graži vieta ant Sienio ežero kranto su šalia esančiu dideliu senu parku. Dabar aš galvoju, kad visos mano vėliau parašytos istorijos ir nupieštos iliustracijos prasidėjo toje ypatingoje vietoje“, – sakė K.Kasparavičius.
„Trakai man pirmiausia svarbūs dėl gyvenimo prisiminimų ir išgyvenimų. O nuostabi gamta, ežerai, paslaptinga pilis visada vienaip ar kitaip įkvėpdavo mane kūrybiniame kelyje. Ne veltui nuo šios vasaros oficialiai tapau trakietis. Išmaišęs pasaulį supratau, kur norėčiau įleisti šaknis. Nuo 2019-ųjų esu koncertų ciklo „Klasika Trakuose“ meno vadovas ir organizatorius“, – sakė smuikininkas Algirdas Šochas, vadinantis save meilės emigrantu.
Daugybės prestižinių konkursų laureatas A.Šochas augo ne Trakuose, o tuomet dar Trakų rajonui priklaususiose Grigiškėse, tačiau šis miestas ir gamta vienaip ar kitaip jį lydėjo nuo pat mažens.
„Trakai iš vaikystės kaip berniukui labiausiai įsiminė savo įdomiais – bandelės formos autobusais „Autosan“, kuriais tikrai mėgdavau važiuoti kartu su mama, kuri tuo metų dirbo muzikos mokykloje. Itin gerai atsimenu kaip nuo Trakų autobusų stoties kartu su mama pėdindavau iki muzikos mokyklos, o Trakai man atrodė milžiniškas miestas, juk tokia ilga ta gatvė iki mokyklos. Jau vėliau paauglystėje, kuomet turėjome nuosavą mašiną – Trakai ir svarbiausia Galvės ežeras tapo neatsiejama mano vasaros dienos dalimi, kuomet po grojimo (turėjau būtinai pagroti 3 – 4 valandas) su tėvais vykdavome prie ežero ir aš pagaliau galėjau plaukioti, nardyti ir džiaugtis laisve. Taip pat Trakuose, grodamas koncertą Užutrakio dvare pirmą kartą gyvai išvydau ir susipažinau su nuostabia mergina, dabar jau tapusia mano žmona – Evelina. Kaip tik tą dieną mums besišnekučiuojant su Evelina, mano mama paklausė: „Kas toji mergina?“. Aš atsakiau juokaudamas: „Mama, tai mano būsimoji žmona”, – jautriais ir mielais prisiminimais dalijosi A.Šochas.
Tapytojas Arvydas Bagdonas, daugybei žmonių pažįstamas kaip Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda džiaugėsi ypatingais ryšiais su Trakais.
Vanduo jį veikia magiškai, – banguodamas, sukdamas verpetus, ar būdamas ramus, jis visada kupinas paslapčių ir stebuklų. Vanduo yra svarbus žmogui, tai gyvybės šaltinis. Jis užburia, įtraukia į meditaciją, atpalaiduoja, suteikia kūrybinės energijos tapyti.
„Jau daug metų Trakuose yra ir pagrindinė Lietuvos vyriausiojo Senelio Kalėdos rezidencija, į kurią pasikviečiu kolegų iš įvairių kraštų ir daug gražių snieguolių bei nykštukų. Myliu šį daugiatautį kraštą, todėl noriu, kad visi mano žiemos svečiai pajustų didingą Lietuvos dvasią, kuri mane įkvepia kūrybai. Šiame projekte eksponuosiu savo tapybą ir skaitysiu karaimų legendas. Kviečiu visus, bus labai įdomu“, – paragino A.Bagdonas.
Pakalbinau tik kelis pirmojo „Trakų misterijų“ etapo dalyvius, bet noriu išvardinti visus profesionalius menininkus, šių metų parodos autorius, kurie aktyviai dalyvaudami iškelia, gyvina ir ryškina Trakų kultūros terpę, praplečia esamą įvaizdį ir sukuria tikresnį Trakų veidą. Tai pasaulinę šlovę pelnę – grafikas, knygų iliustratorius Kęstutis Kasparavičius, kultūrologas, Globalios Lietuvos apdovanojimo laureatas Vytautas Jonas Juška, lietuvių kino režisierius, kino kūrėjas, poetas Romas Lileikis, skulptorius Juozas Lebednykas, fotomenininkė Lilija Valatkienė, stiklo dailininkė Ieva Paltanavičiūtė, tekstilininkė, grupės „Baltos kandys“ narė dr. Miglė Lebednykaitė, tapytojas Svajūnas Armonas, smuikininkas Algirdas Šochas, pianistas Rytas Lingė bei su Trakais tampriai susijęs tapytojas ir skaitovas Arvydas Bagdonas.
Ceremonialo – ritualo metaforos
– Pirmojo meno festivalio parodoje „Trakų misterijos“ turite ir kviestinę dailininkę. Tai garsi tekstilininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė. Kaip ji susijusi su Trakais ir vandens tema?
Parodos metu Trakų salos pilies galerijoje įsitaisiusi E.G. Bogdanienės undinė saugo Galvės ežero lobį. Tekstilininkė nuodugniai studijavo undinių temą. Jos sutinkamos daugelio pasaulio tautų folklore. Undinės vardas kilęs iš žodžio vanduo (tarmiškai vanduo vadintas undeniu) arba yra perimtas iš tą pačią reikšmę turinčio lotynų žodžio undine.
Lietuvių legendose undinės dažnai būdavo vaizduojamos nuogos, kartais su baltais drabužiais, ilgais plaukais, su karūnomis ar gėlių vainikais. Vargas tam, kuris paklausydavo klastingų undinių vilionių. Iš pradžių jos būdavo labai meilios, myluodavo paviliotus vyrus, kol šie sutikdavo nusileisti į vandenų dugną, o ten savo glėbyje undinės juos pasmaugdavo. Todėl niekam iki šiol nepavyko ištraukti brangenybių skrynios iš Galvės ežero dugno.
E.G. Bogdanienės kūryba paremta nuolatiniu tobulėjimu. Jai nėra paviršutiniškų temų. Kai imasi kurti, tai iš peties ir iš širdies. Pasakojimai, legendos – garsios tekstilininkės arkliukas. Prieš kurdama ji turi nuodugniai ištirti mitologinį kontekstą.
„Mūsų kūrybiniame projekte Eglė yra kviestinė menininkė. Jos sukurtoje instaliacijoje „Saldžių sapnų, Judita“ amžinasis biblinis siužetas ypač subtiliai interpretuotas postmodernistine maniera. Šviesaus veltinio pagalvėlės, išpuoštos siuvinėtais keturių metų laikų elementais ir ant kiekvienos padėta po vieną vyrišką galvą. Gražu, ir kiek nejauku pasidaro, kai žinai, ką reiškia siužetas, kuriame figūruoja Judita ir vyro galva. Postmodernistinio meno ironiškumas šiam siužetui suteikia papildomų kraupaus žaismingumo atspalvių“, – sakė kūrybinės iniciatyvos autorė, žurnalistė, foto menininkė Lilija Valatkienė.
Visos legendos susijusios su galvomis ir jų aukojimu nėra linksmi pasakojimai. Smalsūs meno mylėtojai Trakų salos pilies parodoje „Trakų misterijos“ biblijinio siužeto galvas lygina su Galvės ežero galvomis ir kraupia legenda. Meilė ir mirtis – dvi temos labiausiai jaudinančios žmoniją.
Trakų istorijos muziejus maloniai kviečia į tęstinį profesionalaus meno kūrėjų parodų, kino vakarų, diskusijų, muzikos ir legendų ciklą „Meno mūzų dovanos Trakų karūnoje“.
Jungtinės dailininkų parodos „Trakų misterijos“ iškilmingas atidarymas Trakų salos pilyje įvyks spalio 1 d. 17. 30 val.
Paroda veiks iki gruodžio 30 dienos.
Visi kūrybos vakarai nemokami.
