Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad nepažinočiau R.Wilsono kaip režisieriaus, tai galbūt pažinočiau jį kaip profesionalų šviesų dailininką, prisimenantį šimtus sekundžių surežisuotos šviesos kaitos scenoje, galbūt kaip kostiumų dizainerį ar scenografą, o gal net kaip architektą. Dirbdama su R.Wilsonu, stebėdama jį supratau, jog kūrybiniame procese jis ne tik režisierius – jis yra absoliučiai viskas, žinantis menkiausią pastatymo detalę.
Ir nors pačiose JAV R.Wilsonas nėra taip smarkiai pripažintas kaip svetur, būtent čia, Niujorko Long Ailande, jis įkūrė ir iki dabar išlaiko labai ypatingą Watermill centrą. Tai – meno ir humanitarinių mokslų laboratorija, suteikianti pasaulio bendruomenei laiką, erdvę ir laisvę kurti. Čia taip pat saugomas R.Wilsono archyvas, biblioteka ir meno kolekcija.
– Kaip rodo mano pačios dviejų vasarų patirtis, Watermill centras – tai tarsi teatro kulisai, kuriuose gimsta būsimi režisieriaus kūriniai. Dirbdama su R.Wilsonu ir jį stebėdama, visada jaučiu, kaip mano protas su vizualių abstrakcijų pagalba atsikrato nereikalingų racionalių minčių. Aš gėriuosi estetika ir sakau sau: „Tai be galo gražu.“
– Mano brangus mokytojau, Watermill centro vasaros programoje Jūs save apibūdinote gana humoristiškai: „Mano vardas Bobas ir aš esu iš Teksaso!“ Iš ko Jūsų vaikiška vaizduotė sėmėsi peno piliečių teisių dar nesulaukusiame Teksase? Ar tai buvo kultūrinė dykvietė, ar švari drobė kūrybinėms idėjoms?
- Manau, kad Teksaso horizontai driekiasi visuose mano darbuose. Ten šviesa ir dangus visiškai kitokie. Teksase augau konservatyvioje rasistinėje, religingoje bendruomenėje ir, ko gero, kaip tik tai galiausiai nukreipė mane visai priešinga kryptimi.
– Studijavote teisę, vėliau Niujorke – architektūrą. Ar šios sritys, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios su Jūsų veikla, turėjo įtakos Jūsų teatrui?
– Taip, menas yra verslas. Verslas yra menas.
– Kokie įtakingi menininkai Jus ypač įkvėpė?
– Man nepaprastai patiko George’o Balanchine’o darbai Niujorko miesto balete. Kaip teatro kūrėjas visko išmokau stebėdamas jo choreografiją. Kaip elgtis scenoje, kaip struktūruoti klasikines vizualines schemas. G.Balanchine’as man buvo mūsų laikų Mozartas. Iš architektų išskirčiau Palladio – jo darbai man patinka dėl to paties kaip ir Balanchine’o.
– Jūsų laikui nepavaldus pirmasis spektaklis Kurčiojo žvilgsnis (1971) prasidėjo, galima sakyti, nuo to, kad gatvėje apgynėte policininko skriaudžiamą berniuką. Gal prisimintumėte tą įvykį ir papasakotumėte, kokia jo įtaka spektakliui.
– Raymondą Andrewsą visiškai atsitiktinai sutikau Samite, Niu Džersyje. Jis metė akmenį į langą, policininkas jį sučiupo ir ketino primušti lazda. Sustabdžiau policininką ir paklausiau, kodėl nori mušti vaiką. Pareigūnas atsakė, kad tai ne mano reikalas. Berniukas buvo afroamerikiečių kilmės. Iš balso išsyk supratau, kad jis kurčias. Galiausiai palydėjau vaiką ir pareigūną į policiją, iš kur po nemažai laiko mažylis buvo išleistas. Po kelių mėnesių sužinojau, kad berniuką ketina uždaryti į psichiatrijos ligoninę; jis neturėjo jokių globėjų. Taigi 1967 m. kreipiausi į teismą prašydamas skirti jo globėju. Didžiai mano nuostabai, teisėjas prašymą patenkino, ir Raymondas apsigyveno pas mane.
Vėliau per keletą metų pastebėjau, kad jis mąsto vizualiai. Būtent su juo parašiau pirmąją savo pjesę – ji buvo nebyli ir truko septynias valandas. Tuo metu dar neketinau dirbti teatre. Šį spektaklį du kartus pristačiau Niujorke, bet spauda jį sutriuškino, o publika po jo būdavo labai sutrikusi. Jacko Lango pakviestas, du kartus parodžiau šį spektaklį Nansi festivalyje; vėliau Pierre’as Cardinas padėjo spektakliui atsirasti Paryžiuje – čia jis buvo rodomas penkis su puse mėnesio. Kas vakarą jį išvysdavo 2 200 žmonių, visi spektaklio bilietai buvo išparduoti. Taip prasidėjo mano karjera.
Man nepaprastai patiko George’o Balanchine’o darbai Niujorko miesto balete. Kaip teatro kūrėjas visko išmokau stebėdamas jo choreografiją. Kaip elgtis scenoje, kaip struktūruoti klasikines vizualines schemas.
– Mintimis dažnai grįžtu į tylos akimirkas, kuriomis Watermill centre prasidėdavo rytiniai susitikimai. Ką Jums reiškia tyla?
– Anot Johno Cage’o, tyla paprasčiausiai neegzistuoja. Bet būdami tylesni gerokai jautriau suvokiame garsą, nei triukšmaudami. Jeigu klausydamiesi tylos sukursime garsą, linija bus pratęsta.
– Kartą išreiškėte labai gražią idėją: pavykęs meno kūrinys visada turi daug laiko. Kas Jūsų spektakliuose yra laikas?
– Erdvė.
– Ir šviesa! Šviesa tokia svarbi Jūsų estetikos skalėje!
– Be šviesos nebūtų erdvės. Kaip tik ji sukuria erdvę.
– Dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje lietuviškuose archyvuose išvydau operą Einšteinas paplūdimy (1976). Tai buvo vienas labiausiai gyvenimą pakeitusių ir įkvėpusių reginių. Pamenu, tada pagalvojau: „Ar tai tikrai leidžiama daryti scenoje? Ar galiu tai daryti ir nepakliūti į bėdą? Ar tradicinė Lietuvos scena tai suprastų?“ Ar nieko tokio, jei kartais apninka tokios mintys?
Jei nepasitiki, tai nieko neišeis.
– Kas Jums yra opera?
– Opusas, veikalas. Joje sudėti visi menai, tai veikalas lotyniškąja to žodžio prasme.
– Turandot yra antroji Giacomo Puccini opera, kurią ėmėtės statyti po Madam Baterflai (premjera Paryžiuje 1993 m.). Paskutinės šio veikalo scenos kompozitorius nespėjo sukurti – jo darbas baigiasi Liu mirtimi. Visa kita – susitaikymas ir dramatiška atomazga, kai Turandot kone akimirksniu iš kerštingos pabaisos virsta Kalafą garbinančia mylimąja, – egzistavo tik juodraščiuose. Gal galite atskleisti, kaip baigiasi Jūsų Turandot?
– Iš pradžių Turandot matome kaip asmenį, turintį ypatingą galią. Taip ir lieka – operos pabaigoje ji yra viena. Ji – ta plonytė raudona linija, besidriekianti per visą kūrinį ir niekada nenutrūkstanti.
– Laikas, kurį praleidau Watermill centre, buvo įsimintinas, keičiantis gyvenimą. Man, teatro praktikei, – tai amžinai išliksiantis įkvėpimo šaltinis. Tai ne tik menų laboratorija, Jūsų archyvo namai; tai ir biblioteka, ir meno kūrinių kolekcija, ir nepaprastai įkvepianti aplinka. Kaip pats apibūdintumėte Watermill centrą?
– Tai kūrybinio mąstymo laboratorija. Idealiu atveju – vieta, kurioje priimamas kiekvienas, nesvarbu, koks jo politinis, socialinis, ekonominis ar religinis pagrindas. Čia vienodai vertinami ir diplomuoti specialistai, ir neturintys jokio formalaus išsilavinimo. Tai laboratorija.
– Vienoje žydų pasakoje sakoma, kad karalius Saliamonas turėjo žiedą, ant kurio buvo išgraviruota: „Viskas praeina, praeis ir tai.“ Vienoje TV laidoje, paklaustas, kas būtų išgraviruota ant karaliaus R.Wilsono žiedo, atsakėte: „Juokas – pats brangiausias dalykas.“ Taip pat pacitavote Ch.Baudelaire’ą...
– Taip – „genialumas tėra sugrįžusi vaikystė“. Ir jeigu matote prieš save didį aktorių, jūs matote mažą vaiką.
Interviu iš anglų kalbos vertė Laūra Karnavičiūtė.
