Lietuva prie Pasaulio paveldo konvencijos prisijungė beveik prieš 30 metų, įsipareigodama vykdyti bendrą tarptautinę politiką. Visgi praktikoje pasiekti ne visi tikslai, o problemos gilėja. Konvencija galioja, tačiau jos nuostatos nėra taikomos tiesiogiai, nes Seimas šio tarptautinio dokumento nėra ratifikavęs.
„Manome, kad veiksmingiausias, racionaliausias, ekonomiškiausias ir sparčiausias būdas išspręsti esamas problemas – atskiro Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo įstatymo parengimas“ – Valstybinės kultūros paveldo komisijos vardu pažymi pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tokio įstatymo projektą turėtų rengti Vyriausybės sudaryta darbo grupė, į kurią būtų įtraukti valstybės ir vietos valdžios institucijų, paveldo apsaugos profesinės bendruomenės deleguoti ekspertai, vietos bendruomenių ir paveldu besirūpinančios visuomenės atstovai.
„Paveldo komisijos darbo grupėje dar buvo nutarta raginti skubiai įteisinti poveikio pasaulio paveldui vertinimo procesą Lietuvos įstatymuose, kaip to reikalauja UNESCO, nes į pasaulio paveldo vietovių išskirtinę visuotinę vertę neatsižvelgianti kaita ir plėtra nuolat kelia grėsmių Lietuvos pasaulio paveldui“, – priduria darbo grupės koordinatorė Viktorija Gadeikienė.
Nei viena vertybė neturi valdymo plano ar kitos valdymo sistemos, nepakankamai vykdoma pokyčių stebėsena. Tai ypač aktualu urbanizuotoms vietovėms – Vilniaus istoriniam centrui ir Kuršių nerijai bei dar tik link pasaulinio pripažinimo žengiančiai Kauno modernizmo architektūrai.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais. Ji sistemingai analizuoja, kaip Lietuva vykdo Pasaulio paveldo konvencijoje nustatytus valstybės įsipareigojimus, ir siekia užtikrinti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vertybių apsaugą.
