„Šis įspūdingas kūrinys primena reikšmingus 400 metų senumo istorinius Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos valstybių įvykius – tiek konkrečią pergalę, tiek ir visą Abiejų Tautų Respublikos karų prieš Maskvą XVII a. pradžioje istoriją. Paveikslo siužetas liudija, kad Liublino unijos sukurta Abiejų Tautų Respublika, suvienijusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei jos tautas – lenkus, lietuvius, ukrainiečius, baltarusius, – ne tik sugebėjo atsispirti agresijai iš Rytų, bet ir suduoti itin skaudų ir žeminantį smūgį suirutę tuo metu išgyvenusiai Maskvos valstybei. Šio paveikslo paroda Valdovų rūmų muziejuje tarsi pratęsia čia pat veikiančios kitos parodos „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“ bei svarbiausio jos akcento – Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) paveikslo „Liublino unija“ – istorinį pasakojimą, suaktualina meno kūriniuose vaizduojamų istorinių įvykių priežastinį ryšį, leidžia daryti platesnes ir nūdienai aktualias išvadas“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Pasak jo, paveikslo pavadinimas iki šiol nėra galutinai įsitvirtinęs, todėl šis kūrinys dar vadinamas „Maskvos carų Šuiskių priesaika“, „Stanislovas Žulkevskis pristato valdovui Žygimantui Vazai ir karalaičiui Vladislovui sugautus carus Šuiskius 1611 m. Seime“, taip pat – „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ir jo brolių Dmitrijaus bei Ivano pristatymas Respublikos valdovui ir Seimui Varšuvos karališkosios pilies Senato salėje“ ir pan. Tad tarptautinei vieno šedevro parodai Vilniuje suformuluota tiksliausia pavadinimo versija – „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“.
Šis dailininko T.Dolabelos ar jo artimos aplinkos kūrinys yra laikomas viena iš svarbių meninių Abiejų Tautų Respublikos pergalės prieš Maskvą vizualizacijų. Jo centre – areštuoto ir 1611 m. spalį į Varšuvą pristatyto caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Vazai (1587/1588–1632) bei Lenkijos ir Lietuvos princui, išrinktajam Maskvos carui Vladislovui Vazai. Tai tapo finaliniu istorinių įvykių, kai jungtinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, vadovaujamos Lenkijos etmono Stanislovo Žulkevskio, sumušė rusų kariuomenę, užėmė Kremlių ir paėmė į nelaisvę Maskvos valdovus, akcentu, Abiejų Tautų Respublikos triumfo prieš Maskvą ženklu.
Manoma, kad paveikslas „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“, kaip ir kitas artimo istorinio siužeto paveikslas „Smolensko atgavimas 1611 m.“, buvo nutapytas ir puošė Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinių salių lubų plafonus iki XVIII a. pradžios. Yra žinoma, kad jau XVII a. rusų pasiuntiniai reikalavo, jog paveikslai, liudijantys skaudžius Maskvos pralaimėjimus ir didžią nešlovę, būtų pašalinti iš Varšuvos karališkosios pilies. Vėliau šie originalūs paveikslai išties buvo nukabinti ir iki šiol laikomi dingusiais. Pagal vieną iš versijų, 1707 m. Varšuvą užėmus Maskvos carui Petrui I, šiuos paveikslus pavogė rusų kariai, pagal kitą – 1716 m. juos minėtam carui ir savo sąjungininkui padovanojo pats Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II (1697–1733). XIX a., siekdamas priminti Maskvos carų pažeminimą, net du paveikslus šia tema nutapė Janas Mateika.
Ilgą laiką apie Valdovų rūmų muziejaus parodoje pristatomą paveikslą, kaip ir apie kitus šia tema sukurtus paveikslus, XVIII a. pradžioje dingusius iš Varšuvos karališkosios pilies, nieko nebuvo žinoma arba turėta labai fragmentinių žinių. Maskvos caro priesaiką vaizduojančių kūrinių siužetas ir kompozicija buvo žinomi iš T. Dolabelos amžininko, kunigaikščiams Radviloms dirbusio Lietuvos raižytojo ir kartografo Tomo Makovskio (1575–1630) grafikos darbo, kuriame pavaizduota Varšuvos pilį puošusi paveikslo versija.
Surastas ant vieno rulono, 2011–2013 m. jis buvo kruopščiai ir iš esmės restauruotas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje ir kelerius metus ten eksponuotas.
Tačiau paaiškėjo, kad greičiausiai apie 1611 m. greta paveikslo, skirto dekoruoti Varšuvos karališkąją pilį, T.Dolabela bei galbūt jo aplinkos dailininkai ar mokiniai buvo sukūrę ir kitą identiško siužeto, bet šiek tiek modifikuotos kompozicijos paveikslą, kuris puošė ištaigingą Pidhircių (Podhorcų) rezidenciją netoli Lvovo (Ukraina). Paveikslo užsakovas nėra žinomas, bet išlikę šaltiniai liudija, kad bent jau XIX a. šis kūrinys priklausė iš Gediminaičių dinastijos save kildinusių kunigaikščių Sanguškų giminei, kuri šį paveikslą saugojo Liubartovo ir Zaslavlio rezidencijose, o vėliau pervežė į Pidhircių rūmus. 1872 m. paveikslą restauravo, o tiksliau – beveik pertapė dailininkas Jonas Kantas Lorenovičius (Jan Kanty Lorenowicz, 1821–1895).
Po Antrojo pasaulinio karo šis paveikslas buvo slepiamas ir pasimetė Lvovo muziejinėse saugyklose. Surastas ant vieno rulono, 2011–2013 m. jis buvo kruopščiai ir iš esmės restauruotas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje ir kelerius metus ten eksponuotas. Pernai šis paveikslas grįžo į Lvovo istorijos muziejų, o 2019 m. rugpjūčio mėnesį atkeliavo į Valdovų rūmus Vilniuje ir, kaip bendros lenkų, lietuvių, ukrainiečių bei baltarusių šlovingos pergalės liudytojas, svečiuosis čia iki pat 2021-ųjų, kai bus minima Smolensko atgavimo ir Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaikos 610 metų sukaktis. Paveikslą lankytojai jau gali pamatyti Valdovų rūmų atkurtų istorinių interjerų ekspozicijoje esančioje Didžiojoje renesansinėje menėje, o jo oficialų pristatymą plačiajai visuomenei planuojama surengti rugsėjo 17 dieną.
