Koncertas prasidėjo turbūt žymiausia V. Mae baroko laikmečio klasikinio kūrinio – Antonijo Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros – interpretacija „Storm“. Vėliau sekė taip pat žinomas kūrinys – J. S. Bacho „Bach Street Prelude“. Atlikusi tris pirmąsias muzikines interpretacijas, V. Mae pasisveikino su publika lietuviškai: „Sveiki ir labas vakaras!“.
Ji prisipažino esanti geros nuotaikos ir besidžiaugianti, jog prieš didžiausias metų šventes svečiuojasi Vilniuje jau antrą kartą (pirmasis jos koncertas įvyko 2007 m.). Taip pat Vanessa atskleidė savo netradicinį požiūrį į klasikinę muziką, pasakydama, kad nors daugelis žmonių ir laiko gryną klasiką pačia profesionaliausia ir tikriausia muzika, tačiau ji yra linkusi eksperimentuoti – sujungti visiškai skirtingus muzikos stilius. Juk būtent čia ir slypi jos sugebėjimas sužavėti klausytojus bei populiarumo paslaptis, kurią įvertino ir Lietuvos klausytojai – nekantraudami jie vis ragino atlikėją audringais plojimais.
Pirmoje koncerto dalyje iki pertraukos dominavo klasikos, sujungtos su džiazo, roko, flamenko ir kitais muzikos žanrų elementais, kūriniai, tokie kaip „Contradanza“ ar „Hocus Pocus“. Smuikininkė ypač gyrė ir didžiavosi jai pritariančiu orkestru, beveik po kiekvienos atliktos kompozicijos ji nusilenkdavo publikai ir gestu paprašydavo dėkoti ne tik jai, bet ir grupei. Taip pat ji pristatė ir penkis pagrindinius jos narius bei pasakė, jog jie turi sukūrę ir puikių solinių kūrinių. Dar Vanessa pasidžiaugė, kaip gera yra turėti tokių žmonių, kurie tau kuria muziką.
Antroje koncerto dalyje vyravo bolero, tango ir netikėti lotynų muzikos ritmai. Prieššventinei nuotaikai paskatinti, scenoje buvo rodomos ir šerkšno gėlių vaizdo projekcijos. Koncerte iš viso buvo atlikta septyniolika kūrinių, kaip V. Mae ir buvo žadėjusi savo interviu, didžioji dalis atliktų kompozicijų buvo puikiai publikai pažįstami, tačiau nuskambėjo ir retesnių. Prieš grodama paskutinį, V. Mae lietuvišku „ačiū“ padėkojo visiems čia susirinkusiems ponams, ponioms bei vaikams ir pasakė, jog pabaigai pasirinktas kūrinys yra vienas pirmųjų, prieš maždaug 15–16 metų išleistų jos singlų. Tai buvo J. S. Bacho „Toccata & Fugue in D minor“.
Nors nemaža dalis klausytojų po sugroto kūrinio jau ėmė skirstytis, tačiau likusieji kilo iš savo vietų bei plojimais prašė atlikėjos sugrįžti į sceną. Vėl užlipusi į sceną ji sugrojo jau paskutinę vakaro interpretaciją, grėsmingai skambančią – „Art of War“ ir atsisveikino nuoširdžiu palinkėjimu „labanaktis“.
