Paviljoną kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, menininkai; komisaras – architektas Pippo Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje architektūros departamento vyriausiasis kuratorius.
Kokia bus mūsų ateitis?
Projekto autoriai pabrėžia, kad pelkės tema gali leisti naujai suvokti ateitį. „Žmonijos santykis su laiku yra tiesiogiai priklausomas nuo to, kaip suvokiame mus supančio pasaulio geografiją. Tarkime, utopijų kūrėjams labai svarbus salos įvaizdis. Tai apibrėžta vieta, kurią galima iš visų pusių apžiūrėti, joje lengva orientuotis, ji yra aprėpiama žmogui. Šia prasme miestai, valstybės, rajonai ir regionai irgi įgauna salos pavidalą. Tiek utopiniu, tiek distopiniu atveju ateitis projektuojama kaip gerai įsisąmoninta vieta, parengta mūsų peržiūrai. Toks mąstymas apie ateitį numato žmogaus žvilgsnį“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime cituojamas Kristupas Sabolius, filosofas, vienas iš Lietuvos „Pelkių paviljono“ komandos narių.
Jo nuomone, pelkė nėra nei sala, nei žemynas, nei vandenynas. Būdama tranzito erdve, kurioje nėra aiškių ribų tarp vandens ir žemės, pelkė pasiūlo ir kitokį mąstymą apie ateitį.
„Pelkės gali mus išmokyti kitokio laiko suvokimo. Jos procesai nesutampa su žmogaus ritmais – pokyčiai pelkėse vyksta labai lėtai. Kita vertus, pelkės atskleidžia, kad pasitikti ateitį įmanoma tik išmokus sugyventi su šalia tarpstančiomis rūšimis. Iš pelkės perspektyvos nėra vienos ateities, kuri būtų skirta tik žmonijai. Egzistuoja įvairios ateitys, kurios sąveikauja vienu metu“, – sakė K.Sabolius.
„Pelkių mokykla“ skiria dėmesį ne tik aktualiems dabarties klausimams, bet ir žmonijos ateities vizijoms. Menotyrininkas, dizaineris Nikola Bojič „Ateitybės salos“ forume pasidalijo mintimis apie dar 1971 metais atliktą tyrimą, kuris pristatė net 36 galimos ateities schemas – moksliškai paremtas prognozes apie tai, kur toliau eis žmonija. „Tyrimas rėmėsi kibernetiniais ryšiais tarp žmonių, technologijų ir skirtingų aplinkos sistemų. Nauja eksperimentinė publikacija „Antroposcenarium“ išnaudojo šį tyrimą spėjimams apie simetriją tarp žmonių ir nežmogiškos aplinkos sudėtingumo“, – teigė N.Bojič.
Architektūros procesų interpretacija
Antrojoje „Pelkių mokyklos“ dalyje Venecijoje viešėjęs profesorius Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, pastebi, kad Lietuvos „Pelkių paviljonas“ su „Pelkių mokykla“ ryškiai išsiskiria iš likusių Venecijoje pristatomų paviljonų pirmiausiai tuo, kad tai ne pasyvi ekspozicija, o nenutrūkstama paskaitų serija, kurioje aktyviai vyksta diskusijos, ieškoma naujų mąstymo būdų, kritiškai interpretuojami globalūs architektūros procesai.
„Pelkė Lietuvos paviljone suvokiama kaip biologinis, ekologinis, aplinkosaugos, dizaino ir architektūros, mąstymo būdo pavyzdys, kartu remiant darnaus gyvenimo su gamta, racionalaus pakartotinio naudojimo, ciklinės ekonomikos sąvokas, dalyvaujančią demokratiją ir vietinį socialinį aktyvizmą. Venecijos ir Italijos kairieji labai pozityviai įsitraukė į projektą: mums atvėrė savo apleistas erdves, skaitė paskaitas, kaip korporacinis kapitalas, berluskoniško tipo populizmas ir neoliberalizmas naikina miestą“, – pasakoja prof. G.Mažeikis.
Filosofas pasakoja, kad teigiamai mūsų šalies „Pelkių mokyklos“ mąstymo eksperimentus įvertino ir itin reikšmingas italų mąstytojas Antonio Negri, sociologas ir politikos filosofas, žinomas kaip vienas iš veikalo „Imperija“ autorių ir XVII a. filosofo Barucho Spinozos tyrinėtojų, taip pat skaitęs pranešimą „Pelkių mokykloje“.
„Lietuva gali išnaudoti pelkių eksponavimą ir integravimą panašiai kaip Egiptas, Malaizija ir Australija naudojasi koraliniais rifais. Be to, pelkė turi ir didžiulį poetinį, vaizduotės potencialą, kurį per šimtmečius sukaupė lietuviai, baltai ir kitos kultūros. Įsivaizduokime architektūrą, integruotą į saugomas pelkes, į saugų sambūvį ar į generuojamus pelkių sodus – vietoje pseudofutbolo žolynų“, – sako VDU profesorius.
Aptariama Venecijos kilmė
Lietuvos paviljone pristatoma „Pelkių mokykla“ yra vienintelis Venecijos architektūros bienalės projektas, kuriame aptariama ir pačios Venecijos kilmė – šis miestas buvo pastatytas ant pelkės ir daugiau nei 1000 metų buvo nepriklausoma respublika, atskirta nuo likusios Italijos dalies.
„Dėl pelkės respublika buvo izoliuota ir galėjo išlaikyti savo vidinę tvarką bei pinigų srautus pagal protokapitalistinę sistemą. Galima kelti hipotezę, kad visa tai leido respublikos ypatinga vieta – pelkė. Tai tapo kartu ir apribojimu, ir galimybe – tiek gyventojams, tiek priešams“, – savo pranešime mintimis dalijosi Venecijos universiteto profesorė Angela Vettese.
Šiuo metu Venecija susiduria su keletu problemų. Viena jų – turistų skaičius: per metus čia vienam gyventojui tenka net 70 tūkst. turistų. Antroji – Venecijoje yra daugiau nei 600 tuščių pastatų, o miestas neturi lėšų jiems išlaikyti. Venecijos problematiką nagrinėjanti slovėnų menininkė, architektė Marjetica Potrč pristatė mieste veikiančią asociaciją ASC, kuri kūrybiškai sprendžia pastarąją problemą. ASC vienija neteisėtus apleistų namų gyventojus, kurie pritaiko negyvenamas erdves savo reikmėms.
„Neoliberalioje socialinėje ir ekonominėje tikrovėje ASC parodo gyventojų dosnumo dvasią ir įkvepiantį jų pasipriešinimą – ne kovojant su valdžia, bet konstruojant naują socialinį susitarimą, paremtą abipusiu dalyvavimu. ASC siūlo alternatyvų sprendimą klausimui, ką daryti su apleistais pastatais – užuot parduodant juos turtuoliams, kurie retai juose gyvena, arba paverčiant „Airbnb“ turistų apgyvendinimo vietomis“, – sakė M.Potrč.
Trečioji dalis prasidės rugsėjį
„Pelkių mokyklą“ sudaro trys dalys – „Pelkių radijas“ (angl. The Swamp Radio), kuriuo buvo atidarytas šalies paviljonas, ką tik pasibaigusi „Ateitybės sala“ (angl. Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (angl. Commonism), prasidėsiantis rugsėjo pabaigoje.
Per visas tris dalis Lietuvos paviljone susitiks daugiau nei 100 pasaulio architektų, urbanistų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų, kurie, pasitelkdami pelkę kaip metaforą ir kaip ekosisteminį modelį, tyrinės architektūros ir kitų disciplinų bei Lietuvos savitumo ir globalių procesų sąsajas.
Venecijos architektūros bienalė vyksta jau 16-ą kartą, ji veiks iki lapkričio 25 dienos.
Šiemet jos pagrindinė tema – laisva erdvė (angl. Freespace). Kviečiama tyrinėti, diskutuoti, skleisti savo vizijas, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Šiemet Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja 71 dalyvis, pristatomi 63 nacionaliniai paviljonai.
Lietuvos atstovavimą Venecijos architektūros bienalėje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
